Legalize
← Galiojantis tekstas · Istorija

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas

Galiojantis tekstas a fecha 2000-06-29

Įstatymas

paskelbtas: Žin., 1997, Nr. 2-16

Neoficialus

įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

NACIONALINIO SAUGUMO

PAGRINDŲ

ĮSTATYMAS

1996 m. gruodžio 19 d. Nr. VIII-49

Vilnius

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1.

Šis įstatymas nustato Lietuvos

nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, kurie išdėstyti priedėlyje.

2.

Lietuvos nacionalinio saugumo

užtikrinimas - tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų

sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir

konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.

3.

Lietuvos nacionalinio saugumo

sistemą sudaro valstybės ir piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų

pagrindinių nuostatų, principų ir būdų, integracijos į Europos ir

transatlantinę sąjungas priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam

tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų

visuma.

2 straipsnis. Nacionalinio

saugumo užtikrinimo subjektai

Lietuvos nacionalinį saugumą

užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos,

Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, kitos šiam tikslui

valstybės įsteigtos institucijos, vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais bei

vykdydami savo pareigas ir funkcijas nacionalinio saugumo sistemoje.

3 straipsnis. Nacionalinio

saugumo sistemos plėtra

Respublikos Prezidentas, Seimas,

Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos plėtoja Lietuvos nacionalinio

saugumo sistemą vadovaudamiesi šio įstatymo nustatytais Nacionalinio saugumo

pagrindais.

4 straipsnis. Nacionalinio

saugumo sistemos plėtros teisinis reglamentavimas

1.

Lietuvos nacionalinio saugumo

sistemą reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai.

2.

Seimas tvirtina nacionalinio

saugumo sistemos plėtrai reikalingų įstatymų sąrašą, nustato naujų ir

galiojančių įstatymų pakeitimo projektų pateikimo Seimui bei jų svarstymo

terminus.

3.

Vyriausybė, rengdama

nacionalinio saugumo sistemos plėtrai reikalingų naujų ir galiojančių įstatymų

pakeitimo projektus, jų nuostatas suderina su Nacionalinio saugumo pagrindų

nuostatomis ir teikia Seimui.

4.

Vyriausybės ir kitų valstybės

institucijų leidžiami teisės aktai turi atitikti Nacionalinio saugumo pagrindų

nuostatas.

5.

Vyriausybė ir kitos valstybės

institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo savo priimtus ir galiojančius teisės

aktus privalo papildyti ir pataisyti taip, kad jie atitiktų Nacionalinio

saugumo pagrindų nuostatas.

5 straipsnis. Ilgalaikės

valstybinės saugumo stiprinimo programos

1.

Vyriausybė, vadovaudamasi

Nacionalinio saugumo pagrindais, pateikia Seimui ilgalaikių valstybinių saugumo

stiprinimo programų rengimo planą, nustato jų rengimo bei vykdymo tvarką,

rengia šias programas ir pateikia Seimui, išskyrus valstybės paslaptį

sudarančias jų dalis. Dėl pateiktos programos Seimas priima nutarimą.

2.

Vyriausybė, pateikdama Seimui

ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas, kartu pateikia

skaičiavimus, kiek lėšų joms įgyvendinti reikėtų skirti kiekvienais

biudžetiniais metais ir iš viso.

3.

Vyriausybė, rengdama kiekvienų

metų valstybės biudžeto projektus, numato lėšų ilgalaikėms valstybinėms saugumo

stiprinimo programoms parengti.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

6 straipsnis. Vyriausybės

ataskaitos apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą

Vyriausybė kasmet ne vėliau kaip

iki gegužės 1 d. pateikia Seimui metinę ataskaitą apie nacionalinio saugumo

sistemos būklę ir plėtrą. Seimas svarsto Vyriausybės ataskaitą ir dėl jos

priima rezoliuciją.

Straipsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Skelbiu šį

Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                                                       ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Lietuvos

Respublikos

1996

m. gruodžio 19 d.

įstatymo

Nr.VIII-49

priedėlis

LIETUVOS

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI

PREAMBULĖ

Lietuvos Respublikos Seimas,

nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:

Lietuvos valstybė, besiremianti Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros

pagrindais, yra neatskiriama Europos tautų bendrijos dalis;

su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė

išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;

tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo

etninėje žemėje, puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybos galias

ir prisidėti prie pasaulio pažangos;

Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir

laisvą raidą, o valstybės saugumas yra būtina demokratinės raidos sąlyga.

I

DALIS

PAGRINDINĖS

NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS NUOSTATOS

BEI

PRINCIPAI

1

skyrius

NACIONALINIO

SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS

IR

BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinio saugumo politikos

tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti

demokratiją, užtikrinti Tautos ir valstybės saugų būvį, atgrasyti kiekvieną

potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos

vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Lietuvos nacionalinio saugumo

sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio

dalyvavimu, atvira pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę,

pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Lietuvos nacionalinio saugumo

sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos

sistemų dalis.

Lietuva nė vienos valstybės

nelaiko savo priešu, niekam negrasina ir su visomis stengiasi palaikyti gerus

santykius.

Stiprinti nacionalinį saugumą yra

aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.

2

skyrius

PAGRINDINIAI

NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS ELEMENTAI

PirmasIS skirsnis

NACIONALINIO

SAUGUMO OBJEKTAI

Pagrindiniai nacionalinio saugumo

objektai yra:

laisvės bei asmens saugumas;

jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;

vientisumas;

AntrasIS skirsnis

NACIONALINIO

SAUGUMO UŽTIKRINIMO SUBJEKTAI

Nacionalinio saugumo užtikrinimo

subjektai yra:

saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;

organizacijos.

TrečiasIS skirsnis

NACIONALINIO

SAUGUMO UŽTIKRINIMO BŪDAI

Nacionalinį saugumą užtikrina:

a)

VALSTYBĖ:

grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką ;

valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę;

besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos

atveju;

saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;

jos aktyvųjį rezervą;

ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;

Sąjungą (EU), Vakarų Europos Sąjungą (WEU), Šiaurės Atlanto sutarties

organizaciją (NATO) ir siekdama visateisės narystės šiose organizacijose;

b)

PILIEČIAI:

ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;

pilietiniam pasipriešinimui;

institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą.

Nacionalinio saugumo institucijos

plėtojamos bei saugumo stiprinimo priemonės rengiamos vadovaujantis

demokratinės kontrolės principais.

Valstybės institucijų vykdomas

nacionalinio saugumo priemones finansuoja valstybė. Tam tikslui naudojamos

valstybės biudžeto lėšos, kreditai bei tarptautinė pagalba.

3

skyrius

TEISINIAI

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAI

Lietuvos nacionalinio saugumo

teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Kertinės Konstitucijos normos,

tiesiogiai reglamentuojančios valstybės saugumo klausimus, yra:

nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu

laikomi antikonstituciniais veiksmais;

įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos

neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką; ir

dalies - 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto - reikalavimai niekada ir

jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas

politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.

Nacionalinis saugumas taip pat

grindžiamas:

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, žmogaus teisių

apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra

ratifikavusi ar prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais

tarptautinės teisės principais;

sutartimi;

ginklų nenaudojimo konvencijomis.

4

skyrius

SVARBIAUSIOS

SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS

POLITIKOS

NUOSTATOS

SAUGUMO

UŽTIKRINIMO POLITIKA

Priimami valstybės vidaus

politikos sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos

veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Vidaus politika turi būti

grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai

ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo

gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais.

Pirmaeilis valstybės uždavinys -

užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus

krašto (Kaliningrado srities) teritorija bei jūrų sienų kontrolę, taip pat

Lietuvos oro erdvės kontrolę.

Valstybės valdžia privalo

apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų ir jų priedangos

struktūrų ardomosios veiklos, diversijų ir teroro aktų.

Vyriausybė ir teisėsaugos sistema

privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto

nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą.

Nacionalinio saugumo ir kitose

valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų

institucijas ir pareigūnus nuo visokio neteisėto poveikio.

EKONOMINĖ

POLITIKA

Seimas įstatymu nustato, kurios

įmonės ir įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę

nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti

valstybės nuosavybė, o kuriuose iš jų (ir kokiomis sąlygomis) leidžiama

dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos

kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią

valstybei.

Vyriausybė privalo užtikrinti

alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo

šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš

kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės

integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos

preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių

monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.

Lietuvos bankas, Vyriausybė bei

teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir

bankų-finansų sistemos saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir

investicijų.

Lietuvos geležinkelis, parengus

specialią valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal

europinės vėžės standartus. Vežimo Lietuvos geležinkeliais sistema turi būti

pertvarkyta pagal Konvencijos dėl tarptautinio geležinkelio transporto (COTIF)

normas.

SOCIALINĖ

POLITIKA

Valstybės socialinė politika turi

skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės

visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką, mažinti

galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl pernelyg

didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti

socialinio solidarumo pagrindai.

Valstybė turi ypač rūpintis

šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.

KULTŪROS

POLITIKA

Valstybės pareiga globoti

natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės

pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį

potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.

Švietimo ir auklėjimo sistema

turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms

tautoms.

TAUTINĖ

POLITIKA

Tautinių mažumų bendrijoms

priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina

įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės

dalis.

5

skyrius

SVARBIAUSIOS

SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS

UŽSIENIO

POLITIKOS NUOSTATOS

Lietuvos užsienio politika

formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei

atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.

Svarbiausias Lietuvos užsienio

politikos tikslas - plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę

institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas.

Lietuva su visomis valstybėmis

stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus

kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės

normomis ir principais.

Pagrindiniai Lietuvos užsienio

politikos uždaviniai:

dalyvauti Europos integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti

kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Vakarų

Europos Sąjungoje;

visomis Europos Sąjungos šalimis;

saugumo bei gynybos sistemas integruotis tiesiogiai, o ne per tarpinius

darinius;

Vidurio Europos ir Šiaurės valstybėmis kaip su regionais;

Amerikos Valstijų iniciatyva ir bendradarbiaujant su kaimyninėmis ir Šiaurės

valstybėmis, prisijungti prie Europos oro erdvės kontrolės bendros sistemos;

demilitarizavimo ir Lietuvos interesams neprieštaraujančios jo raidos.

Lietuvos valstybė labai vertina

ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę

galią.

6

skyrius

TEISINIAI

LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI

Lietuvos suvereniteto,

teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos

institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų

Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra

ratifikavusi arba prie kurių prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais

tarptautinės teisės aktais, kurių principus ir normas ji gerbia.

Konstitucijos kertinės normos,

tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra:

antroji dalis, skelbianti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę

priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės

nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką;

skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo

yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis

piliečių privalomąją karo tarnybą.

7

skyrius

SVARBIAUSIOS

LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS

PirmasIS skirsnis

VISUOTINĖS

IR BESĄLYGINĖS GYNYBOS PRINCIPAS

Lietuvos gynimas yra visuotinis

ir besąlyginis.

Gynybos visuotinumas reiškia, kad

Lietuvą ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami

valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais

įmanomais būdais.

Gynybos besąlyginumas reiškia,

kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti

Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet

kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos

vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama tarptautinės pagalbos gynybai,

Lietuva ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.

Antrasis skirsnis

BENDROSIOS

LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS

Lietuvos gynybinė galia

grindžiama:

priešintis kiekvienam užpuolikui;

privalomąja karo tarnyba;

rezervo parengtimi ir apginklavimu;

visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;

piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;

Lietuvos kariuomenė ir kitos

krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai

ir sąveikai su NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas

taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus

karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms

pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai,

Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto

pasipriešinimo (partizanų) būriai.

Lietuvos gynybos sistemos

pagrindas - visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Šis principas

įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose,

kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose

dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis

gynybai bei pasipriešinimui.

Visuotiniu piliečių pasirengimu

pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo

agresijos Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.

Lietuva priešinsis agresoriui

visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais,

civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Lietuva remiasi pasirašytais su

NATO dokumentais ir neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia

tiesioginę grėsmę jos teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar

saugumui.

Lietuva rengiasi gynybai

remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės

kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.

Agresijos faktą Lietuva

konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu

prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai

priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę,

teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo

dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.

Tautos ir valstybės gynybai

vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos

negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo

pasipriešinimui institucijos.

Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi

iš anksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju

ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami

atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui,

ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos

vientisumą.

Agresijos ar kitu prievartos

prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali

priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos

nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks

sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios

atsakomybės.

Jei dėl agresijos ar kitokios

prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar

konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo

pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios

grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių pareigūnų

įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių

pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.

Krašto gynybos operatyvinė

vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į

Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant

duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir pasienio policijos veiksmų ir

imtasi diplomatinių priemonių.

TrečiasIS skirsnis

KARINĖ

GYNYBA

Karinei valstybės gynybai

naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam

reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatinga

reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam

vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms.

Lietuvos kariuomenė ypač turi

būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir

kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir

partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti

partizaninį karą.

Prasidėjus agresijai prieš

Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti

priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat

kitokios tarptautinės pagalbos.

Pagrindinis kariuomenės uždavinys

kariuomenės dalinių strateginius uždavinius nustato kariuomenės vadas.

KetvirtasIS skirsnis

PILIETINIS

PASIPRIEŠINIMAS

Pilietinio pasipriešinimo jėgą

lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio,

nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais

priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.

Piliečių pasirengimo pilietiniam

pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja

Vyriausybė.

Piliečiai reguliariai mokomi

įvairių pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina

būtinomis techninėmis priemonėmis.

Patriotizmo ugdymas,

pasipriešinimo būdų mokymas ir įgūdžių ugdymas yra ir mokyklos privalomosios

lavinimo programos sudėtinė dalis.

Valstybė remia savaveiksmes

visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam

pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.

Užpuolimo, pasikėsinimo į

Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju

piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų

administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.

Kolaboravimo veikas ir atsakomybę

už jas nustato įstatymai.

8

skyrius

DEMOKRATINĖ

KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO

SAUGUMO

INSTITUCIJŲ KONTROLĖ

Visus sprendimus dėl gynybos

politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia.

Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.

Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų

išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu

patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas

ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo

dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą

dislokavimo vietą.

Gynybos veiksmų civilinę vadovybę

sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Pagal demokratinės

civilių kontrolės principą operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir

kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per

krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu yra

išimtinių aplinkybių, - tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių

vadams ar Savanorių pajėgų vadui.

Kai Respublikos Prezidentas iš

šalies išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje, išskyrus

įstatymų numatytus atvejus.

Ginkluotųjų pajėgų organizaciją,

plėtrą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai

išrinktas Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir

kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų pajėgų

tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos

ministras ir kariuomenės vadas.

Sprendimus dėl kariuomenės

aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.

Sprendimus dėl mobilizacijos,

karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą dėl gynybos

nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Konstitucijos

nustatyta tvarka.

Krašto apsaugos ministras, vidaus

reikalų ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai

ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.

Kariuomenės vadas pavaldus krašto

apsaugos ministrui.

Krašto apsaugos, Vidaus reikalų

ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti

suteikiami įstatymų nustatyti tarnybiniai rangai.

Skyriaus

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Nr. VIII-1026,

99.01.14, Žin., 1999, Nr.11-245 (99.01.27)

II

DALIS

RIZIKOS

VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI.

SAUGUMO

UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS

9

skyrius

RIZIKOS

VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI

Užtikrinant Lietuvos nacionalinį

saugumą, atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai

nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti.

PirmasIS skirsnis

RIZIKOS

VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO

Svarbus Lietuvos saugumo veiksnys

dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių.

Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos

veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai

POLITINIAI:

diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises,

trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas;

naudoti jėgą savo interesų gynimo dingstimi;

pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus.

KARINIAI:

Lietuvos sienų;

kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją;

SPECIFINIAI:

šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir

veiklą; diversijų ir pasikėsinimų organizavimas;

platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai

naudojant propagandą ir dezinformaciją;

kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios

institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;

tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis;

nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai

dvigubos pilietybės principus.

EKONOMINIAI:

ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos;

nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės;

politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai

svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų

(geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, oro uostų) nuosavybės ar

valdymo kontrolės perėmimas;

vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos

funkcionavimo pažeidžiamumas;

destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas;

intervencijos į Lietuvos finansų-bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai.

TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ

STRUKTŪRŲ:

struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda;

užsienio ir jų veikla Lietuvoje;

radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar

prekyba jais;

platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų plovimas.

AntrasIS skirsnis

GALIMI

VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS

POLITINIAI:

valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei

santvarkai;

demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai;

pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;

nepaisymas valstybės politikoje.

EKONOMINIAI:

nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;

technologinis atsilikimas;

nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas;

ir finansinės panikos;

destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės

ribos;

viršijanti vidaus skola.

SOCIALINIAI:

nuskurdimas, nedarbas;

gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties

skirtumai;

blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija.

TAUTINIAI:

imunitetą ir tapatumą;

potencialo mažėjimas; didelė emigracija;

propaguojančios pseudokultūros plitimas;

KRIMINALINIAI:

teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;

kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla;

vertybinių popierių padirbinėjimas.

KITI:

avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės;

kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis;

ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas;

epizootijos.

10

skyrius

SVARBIAUSIOS

NACIONALINIO SAUGUMO

UŽTIKRINIMO

PRIEMONĖS

PirmasIS skirsnis

NACIONALINIO

SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA

Be šių pagrindų pirmojoje dalyje

apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo

užtikrinimo priemonės yra:

saugumą stiprinančiose organizacijose;

sutarties organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje;

strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų

parengimas ir vykdymas;

užtikrinančių institucijų veikla;

reglamentuojantys įstatymai.

AntrasIS skirsnis

DALYVAVIMAS

TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE

Lietuvos saugumas yra Europos

saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir

prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų

(JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos saugumo ir bendradarbiavimo

organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos

(ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių

organizacijų, kurių paskirtis - užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir

stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir

kitose akcijose.

TrečiasIS skirsnis

NARYSTĖ

EUROPOS SĄJUNGOSE IR

TRANSATLANTINĖJE

GYNYBOS ORGANIZACIJOJE

Lietuva siekia narystės Europos

sąjungose ir transatlantinėje gynybos organizacijoje vienijama bendrų idealų ir

vertybių.

Būdama asocijuota Europos

Sąjungos narė, Lietuva įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties normas ir jos

numatytas integracijos priemones, dalyvauja bendroje Europos Sąjungos saugumo

ir gynybos politikoje.

Lietuva vykdo šias pasirengimo

visateisei narystei Europos Sąjungoje priemones:

Sąjungą koordinavimo institucinę sistemą;

(asociacijos) sutarties ir Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje strategijos

nuostatas;

Europos Sąjunga;

reglamentuojančius įstatymus, jų nuostatas derindama su Europos Sąjungos teisės

principais ir normomis.

Lietuva, būdama asocijuota Vakarų

Europos Sąjungos partnerė, siekia kuo greičiau tapti visateise jos nare.

Lietuva yra pasiryžusi tapti

visateise kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos - Šiaurės Atlanto

sutarties organizacijos - nare. Išreikšdama šį pasiryžimą, Lietuva 1994 m.

sausio 4 d. oficialiu dokumentu kreipėsi į NATO dėl Lietuvos narystės Šiaurės

Atlanto sutarties organizacijoje. Siekdama narystės NATO, Lietuva pasiryžusi

prisiimti savąją bendros atsakomybės dalį šioje organizacijoje.

Lietuva imasi atsakomybės už savo

suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo nacionalinę

gynybos sistemą, priderintą prie NATO standartų ir struktūrų.

Lietuvos naryste NATO siekiama

padidinti pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą regione bei visoje Europoje.

Ketvirtasis skirsnis

INTEGRAVIMOSI

Į NATO PRIEMONĖS

Lietuvos gynybos sistema

nuosekliai ir ryžtingai integruojama į NATO gynybos sistemą. Lietuvos

integravimasis į NATO ir narystės siekimas šioje stabilumą ir saugumą

garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiški jokiai kitai šaliai.

Lietuva, siekdama tapti visateise

Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę

struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi į NATO priemones:

planuojant gynybą, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;

parengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su

NATO struktūromis;

tarptautinėse taikos palaikymo akcijose;

pagrindais plečia bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;

pratybose ir mokymuose bei organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko

bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;

erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į bendrą Europos kontrolės sistemą;

reikalavimus gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines

priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą reglamentuojančius teisės aktus,

statutus, terminiją;

įgyvendinant bendras su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų

plėtros programas bei pramonės kooperacijos projektus;

sistemą, integralią su NATO sistema;

karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;

ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose ir

gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO

reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais.

Lietuva vykdo suderintą su NATO

individualią Partnerystės taikos labui programą, jos priemones traktuodama kaip

pasirengimą narystei.

PenktasIS skirsnis

INTEGRAVIMOSI

Į VES (WEU) STRUKTŪRAS PRIEMONĖS

Lietuva, siekdama kuo greičiau

tapti pilnateise VES (WEU) nare, skiria savo atstovus bei dalyvauja jos

institucijų veikloje:

asamblėjos darbe;

taikos palaikymo operacijose;

institucijų veikloje ir renginiuose.

11

skyrius

ILGALAIKĖS

VALSTYBINĖS SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS

Svarbiausios ilgalaikės

nacionalinio saugumo stiprinimo valstybinės programos:

gynybai reikalingos infrastruktūros plėtotės;

rezervo parengimo bei apginklavimo;

sistemos plėtotės;

plėtotės ir jos integravimo į vieningą Europos kontrolės sistemą;

karinio švietimo ir karo mokslo plėtojimo;

pasipriešinimui bei civilinei saugai;

ekonominio saugumo stiprinimo, krašto ūkio funkcionavimo ekstremaliomis

sąlygomis;

funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;

kaupimo ir išlaikymo;

gelbėjimo sistemos plėtotės;

eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to;

ir integravimosi į Europos energetikos sistemas;

pagal europinės vėžės standartus, jo integravimo į Europos transporto sistemą;

išteklių tausojimo ir apsaugos;

palaikymo;

Prireikus parengiamos ir kitos

programos. Saugumo stiprinimo valstybines programas, išskyrus valstybės

paslaptį sudarančias jų dalis, Vyriausybė pateikia Seimui. Dėl pateiktų

programų Seimas priima nutarimą. Programos finansuojamos iš valstybės biudžeto

ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių.

Skyriaus pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

III

DALIS

NACIONALINĮ

SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS

INSTITUCIJOS

IR JŲ VEIKLA

12

skyrius

NACIONALINĮ

SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS

VADOVAUJANČIOS INSTITUCIJOS:

Valstybės aukščiausiosios

vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo

užtikrinimui, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas.

VYKDOMOSIOS IR KITOS

INSTITUCIJOS:

krašto apsaugos ministrui pavaldūs kariuomenės vadas ir Gynybos štabas;

departamentas;

rengimo centras;

13

skyrius

RESPUBLIKOS

PREZIDENTO VADOVAVIMAS

VALSTYBĖS

GYNYBAI

Ginkluoto valstybės užpuolimo

atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui,

Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos

agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia

mobilizaciją ir šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui.

Pagal Konstituciją Respublikos

Prezidentas yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

Respublikos Prezidentas, gavęs

Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą.

14

skyrius

VYRIAUSYBĖS

VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI

PirmasIS skirsnis

PAGRINDINIAI

VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI

Vyriausybė saugo Lietuvos

Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją

tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų,

įgyvendinančių šias garantijas, veiklą.

Vyriausybė vadovauja visų

nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam pasipriešinimui.

Vyriausybė rengia ir teikia

Seimui tvirtinti ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo

programų projektus bei vadovauja jų įgyvendinimui.

Lietuvos Vyriausybė atsakinga už

strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto

tarnybų veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose.

Vyriausybė turi turėti ir

įgyvendinti specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą.

Vyriausybė atsakinga už

valstybinės informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą

ir jos funkcionavimą.

Vyriausybė užtikrina, kad visos

civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų

parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.

Vyriausybė teikia Seimui metinę

ataskaitą apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama

konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie:

nacionalinio saugumo sistemos būklę ir plėtrą; priemones, kurių imamasi

galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir

gynybinę galią stiprinančią Vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą,

įskaitant integracijos į NATO priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą

stiprinančių programų rengimą ir įgyvendinimą; piliečių ugdymą ir apmokymą

visuotiniam pasipriešinimui bei civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų

parengties gerinimą; paramą savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla

prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui.

ANTRASIS

SKIRSNIS

NACIONALINIO SAUGUMO

STRATEGINIS PLANAVIMAS

IR KRIZIŲ VALDYMAS

Vyriausybė sudaro Nacionalinio

saugumo strateginio planavimo grupę. Ši grupė:

1) koordinuoja ilgalaikių

valstybinių saugumo stiprinimo programų projektų rengimą;

2) atsižvelgdama į grėsmių ir

rizikos veiksnių monitoringo duomenis ir galimų krizinių situacijų prognozes,

rengia ir teikia Vyriausybei išankstinių veiksmų bei priemonių, skirtų rizikos

veiksnių negatyviam poveikiui sumažinti ir krizėms išvengti, pasiūlymus ir

projektus;

3) rengia išvadas ir pasiūlymus

Vyriausybei aktualiais nacionalinio saugumo stiprinimo klausimais.

Nacionalinio saugumo strateginio

planavimo grupė bendradarbiauja su Krizių valdymo centru ir naudojasi jo

teikiama informacija bei rekomendacijomis.

Vyriausybės įsteigtas Krizių valdymo

centras yra pagrindinis valstybės įvairaus pobūdžio krizių valdymo strateginiu

lygmeniu štabas. Krizių valdymo centro uždaviniai yra:

1) kompleksiškas rizikos veiksnių

ir grėsmių monitoringas bei galimų krizių prognozavimas;

2) valstybės institucijų veiklos

krizių prevencijos srityje koordinavimas;

3) efektyvi krizių valdymo

infrastruktūra;

4) bendradarbiavimas tarptautinio

krizių valdymo srityje.

Valstybės gynimo taryba nustato

strategines krizių valdymo gaires.

Krizių

ir ekstremalių situacijų prevencijos bei jų valdymo planus ir priemones,

atsižvelgdamos į krizių pobūdį, pagal savo kompetenciją rengia ministerijos ir

kitos valstybės institucijos, tarp jų - Gynybos štabas, Ekstremalių situacijų

komisija. Integralius krizių ir ekstremalių situacijų valdymo planus ir

priemones tvirtina Vyriausybė.

Krizių valdymo centre nuolat

veikia grėsmių ir krizinių reiškinių monitoringo bei krizių prognozavimo

ekspertų grupės, sudarytos minėtų ir kitų valstybės institucijų deleguotų

ekspertų bei pareigūnų jungtinės veiklos pagrindu. Šios grupės:

1) ikikriziniu laikotarpiu

kompleksiškai analizuoja valstybės institucijų renkamą informaciją,

atspindinčią grėsmių ir rizikos veiksnių dinamiką;

2) prognozuoja krizės kilimo

grėsmę ir jos vystymosi fazes;

3) Respublikos Prezidentui,

Seimui, Vyriausybei, Valstybės gynimo tarybai teikia išvadas, prognozes,

rekomendacijas dėl krizių prevencijos, informuoja visuomenę.

Operacinį vadovavimą įveikiant

kilusią krizę, atsižvelgdami į jos mastą ir pobūdį, strateginiu lygmeniu vykdo

Respublikos Prezidentas, civilinė ir karinė gynybos vadovybė, Ministras

Pirmininkas, ministrai, civilinės saugos sistemos pareigūnai - pagal nustatytas

operacinio vadovavimo grandines ir procedūras. Operacinio vadovavimo pareigūnai

ir vadovaujančios struktūros (krizių štabai) pagal operacinio vadovavimo

strateginiu lygmeniu poreikius naudojasi Krizių valdymo centro būstine ir jos

infrastruktūra.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-1778, 00.06.29, Žin., 2000,

Nr.58-1710 (00.07.19)

TrečiasIS skirsnis

VALSTYBINIS

PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS

Valstybinį pilietinio

pasipriešinimo rengimo centrą steigia Vyriausybė. Jo paskirtis - tiesiogiai ir

koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę

individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai.

15

skyrius

SEIMO

VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ

PirmasIS skirsnis

ĮSTATYMŲ

LEIDYBA

Seimas rūpinasi, kad būtų laiku

priimti Nacionalinio saugumo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti

teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.

Seimas priima įstatymą,

nustatantį konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir

gynybos struktūrą.

Seimas priima įstatymus,

tvirtinančius Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas.

Seimas įstatymu nustato bendrus

metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius.

Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio

aukštesniųjų karininkų skaičius.

Seimas įgyvendina šių pagrindų

nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę - įstatymais

reglamentuoja šias sritis: krašto apsaugos taikos metu; visuotinės gynybos ir

pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; Krašto apsaugos ministerijos veiklos;

kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; Savanoriškosios krašto

apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; pasienio

policijos, kitų policijos dalinių pasirengimo ir dalyvavimo krašto gynyboje;

mobilizacijos; vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių

rengimo pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės

gynimo tarybos; kariškių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir

atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; Valstybės saugumo

departamento veiklos: žvalgybos, kontržvalgybos ir kovos su ardomąja veikla;

operatyvinės veiklos; Ginklų fondo ir kitas.

Seimas priima įstatymus,

tvirtinančius kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto

pagrindus ir teisines procedūras.

AntrasIS skirsnis

SPRENDIMAI

DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS

Seimas skelbia nepaprastąją

padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima

sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba

vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.

Ginkluoto užpuolimo atveju, kai

Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos

agresijos, įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas šiuos sprendimus

tvirtina arba panaikina.

TrečiasIS skirsnis

VYRIAUSYBĖS

VEIKLOS PRIEŽIŪRA

Seimas vykdo Vyriausybės veiklos,

užtikrinančios nacionalinį saugumą, parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų

metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus

darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo pagrindus.

16

skyrius

VALSTYBĖS

GYNIMO TARYBA

Svarbiausius valstybės gynimo

reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės

saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės

gynimo taryba, į kurią įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto

apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja

Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai

kviečiamas Valstybės saugumo departamento direktorius. Tarybos sudarymą,

veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas.

17

skyrius

KRAŠTO

APSAUGOS MINISTERIJA

PIRMASIS

SKIRSNIS

BENDROSIOS

NUOSTATOS

Krašto apsaugos ministras

vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, atsako už krašto apsaugos sistemos

plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę, valdo krašto apsaugai ir gynybai

skirtus finansinius išteklius, kariuomenės aprūpinimą ginkluote ir technika,

vykdo tarptautinį bendradarbiavimą gynybos srityje, personalo ir informacijos

politiką. Krašto apsaugos ministerijos administracija formuojama iš

ministerijos funkcijoms vykdyti reikalingų civilių pareigūnų ir karinių reikalų

specialistų. Krašto apsaugos ministerijos administracija ir kariuomenės vadui

pavaldus Gynybos štabas krašto gynybos sistemos plėtojimo ir valdymo funkcijas

vykdo vieningai. Ministerijos administracijos padaliniai ir Gynybos štabas

funkcijas vykdo vieningai bendradarbiaudami ir jų nedubliuodami.

Krašto apsaugos ministerijos ir

Gynybos štabo funkcijas nustato ir paskirsto įstatymai ir kiti teisės aktai

vadovaujantis krašto apsaugos sistemos valdymo integralumo principu.

Krašto apsaugos ministras

prižiūri ir kontroliuoja kariuomenės parengimą. Šią kontrolę vykdo ministrui

pavaldus krašto apsaugos generalinis inspektorius.

Krašto apsaugos ministrui pavaldi

žvalgybos tarnyba ir Gynybos štabo sudėtyje esantis karinės taktinės žvalgybos

padalinys veikia koordinuotai ir informaciją bei analizes teikia ir krašto

apsaugos ministrui, ir kariuomenės vadui.

Krašto apsaugos ministerija vykdo

karo prievolininkų apskaitą ir šaukimą į pirminę karo tarnybą, taip pat į

alternatyviąją tarnybą. Šiam tikslui ministerija sudaro civilines teritorines

šaukimo komisijas. Aktyviojo rezervo karių apskaitą ir šaukimą į rezervo

tarnybą vykdo kariuomenės štabai.

Krašto apsaugos ministerijos

administracija organizuoja kariuomenės bendradarbiavimą su visuomene ir

civilinėmis institucijomis.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Antrasis SKIRSNIS

KARIUOMENĖS

VADAS IR GYNYBOS ŠTABAS

Kariuomenės vadas taikos metu yra

tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau nepavaldus krašto

apsaugos viceministrams.

Kariuomenės vadas yra

aukščiausiasis valstybės karinis pareigūnas ir turi teisę kariniais klausimais

pagal savo kompetenciją atstovauti Lietuvos kariuomenei.

Respublikos Prezidentas krašto

apsaugos ministro teikimu skiria lauko pajėgų vadą. Jo nuolatines pareigas,

teises ir atsakomybę taikos ir karo metu, taip pat ir tas, kurias jis turi

nesant kariuomenės vado, nustato įstatymai.

Svarbiausias kariuomenės vado

uždavinys taikos metu - parengti visas reguliariosios kariuomenės rūšis,

Savanorių pajėgas ir aktyvųjį kariuomenės rezervą ginkluotai valstybės gynybai,

vadovauti valstybės teritorijos apsaugai, teritorinės jūros, ekonominės zonos

ir oro erdvės kontrolei bei apsaugai.

Kariuomenės vadas atsako, kad

būtų iš anksto parengti kariuomenės dalinių veiksmų planai netikėto užpuolimo

ir kitais neatidėliotinais atvejais.

Ginkluoto užpuolimo ar karo

padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų

Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos veiksmų

civilinei vadovybei.

Gynybos štabas yra bendras

valstybės karinės gynybos štabas. Gynybos štabas rengia ginkluotos gynybos

planus, koordinuoja kariuomenės rūšių štabų veiklą ir teritorinės gynybos štabų

darbą, organizuoja kariuomenės kovinį parengimą bei materialinį aprūpinimą

(logistiką). Gynybos štabo struktūra, funkcijos ir atsakomybės paskirstymas

nustatomi krašto apsaugos struktūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Gynybos štabo viršininką skiria

krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu. Gynybos štabo aukštuosius

pareigūnus skiria kariuomenės vadas, suderinęs su krašto apsaugos ministru.

Gynybos štabas jungia atskirų kariuomenės rūšių štabų veiklą. Šių štabų

karininkai pagal rotacijos principą dalyvauja Gynybos štabo darbe.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

TREČIASIS

SKIRSNIS

TERITORINIS

VADOVAVIMAS GYNYBAI

Lietuvos

teritorija skirstoma į tris karines apygardas.

Krašto apsaugos

ministras kariuomenės vado teikimu skiria karinės apygardos vadą, kuris

formuoja apygardos teritorinį gynybos štabą (ATGŠ). ATGŠ rengia apygardos

teritorijos gynybos planus, užtikrina apygardos Savanorių pajėgų ir kitų

teritorijoje dislokuotų dalinių bei junginių sąveiką.

Krašto apsaugos ministerija

steigia apygardose privalomosios karo tarnybos karių šaukimo centrus. Šie

centrai tvarko karo prievolininkų ir mobilizacijos personalo apskaitą

bei vykdo karo prievolininkų šaukimą.

ATGŠ organizuoja aktyviojo

kariuomenės rezervo karių apmokymą apygardos mokymo centruose ar kariuomenės

daliniuose, vykdo komendantūros funkcijas, palaiko ryšius su Šaulių sąjungos

būriais.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

18

skyrius

KARIUOMENĖ

PirmasIS skirsnis

BENDROSIOS

NUOSTATOS

Kariuomenė ištikima Lietuvos

Respublikai, jos Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta

Lietuvos piliečių demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.

Aukštajai karinei vadovybei

taikomi terminuoto skyrimo pareigoms ir rotacijos principai.

Kariuomenė turi būti rengiama

ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir

kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio

supratimą ir pasitikėjimą.

Kariui garantuojama minties,

įsitikinimų, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Kiekvieno kario žmogaus orumas turi

būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimų. Karių teisės tarnybos

(įskaitant rezervo tarnybą) metu gali būti įstatymo apribotos tiek, kiek reikia

tarnybos pareigoms vykdyti ir kariniam paklusnumui užtikrinti. Šie apribojimai

taikomi dėl nuomonės reiškimo, privataus gyvenimo apsaugos, tarnybos vietos

garantijų, susivienijimų laisvės, grupinių peticijų, gyvenimo vietos

pasirinkimo, gyvenamojo būsto neliečiamybės.

Kariuomenėje veikia karo

kapelionų institutas. Politinių partijų veikla kariuomenėje neleidžiama.

Kariui ar kariuomenės daliniui

negali būti duotas įsakymas, prieštaraujantis įstatymams. Joks kariuomenėje

tarnaujantis asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam asmeniui ar asmenų

grupei, išskyrus oficialią pareigą.

AntrasIS skirsnis

KARIUOMENĖS

SUDĖTIS IR FUNKCIJOS

Kariuomenę

sudaro:

Reguliariosios pajėgos

formuojamos Konstitucijos nustatytos privalomosios karo tarnybos, taip pat

profesinės karo tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba susideda iš

pradinės tarnybos reguliariosiose pajėgose ir paskesnės tarnybos aktyviajame

rezerve ir yra skirta parengti piliečiams ginkluotai Lietuvos gynybai.

Privalomoji karo tarnyba atliekama tik kariuomenėje.

Privalomosios

tarnybos reguliariosiose pajėgose ir aktyviajame rezerve trukmę, periodiškumą

ir kitas sąlygas nustato įstatymai. Įstatymai taip pat nustato darbo vietos

apsaugos garantijas privalomosios (pradinės ir rezervo) tarnybos metu.

Šauktinio arba

piliečio, kuriam pradinė privalomoji karo tarnyba buvo atidėta, nepriekaištinga

ir įstatymo nustatytos trukmės savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba

prilyginama pradinei privalomajai karo tarnybai. Įstatymai nustato atvejus ir

tvarką, kai tarnyba Savanorių pajėgose gali būti prilyginta privalomajai tarnybai

aktyviajame rezerve. Įstatymai nustato aukštųjų ir aukštesniųjų specialiųjų

mokyklų studentų karinio apmokymo ir pirminės tarnybos trukmę bei atlikimo

tvarką.

Karo padėties, mobilizacijos ir

karo atveju tarnybos trukmė neribojama.

Yra dvi rezervo stadijos: tarnyba

aktyviajame rezerve ir paskesnis priklausymas individualiam mobilizacijos

rezervui.

Kiekvienas

tarnybos aktyviajame rezerve prievolininkas turi priskirtą tarnybos vietą

dalinyje. Atlikę privalomąją karinę tarnybą reguliariosiose pajėgose ir aktyviajame

rezerve bei sulaukę įstatymų nustatyto amžiaus piliečiai perkeliami į

individualų mobilizacijos rezervą. Individualaus mobilizacijos rezervo asmenys

pašaukiami į krašto apsaugos tarnybą ypatingais atvejais arba visuotinės

mobilizacijos atveju.

Reguliariąsias

pajėgas sudaro:

paskirtis - valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynimas;

pajėgos, kurių paskirtis - oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama

sausumos ir jūrų pajėgoms bei specialiųjų operacijų vykdymas;

paskirtis - teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos kontrolė, apsauga

ir gynyba, pakrančių ir laivybos apsauga, specialiosios užduotys - konvojus,

evakuacija ir kt.

Kariuomenės skaičių ir principinę

struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina Seimas.

Taikos metu kariuomenė:

valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę

zoną bei karinius objektus;

savanoriškumo pagrindais dalyvauja taikos operacijose ir misijose už Lietuvos

ribų;

skirsnyje numatytais atvejais gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

TrečiasIS skirsnis

KRAŠTO

APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS

Krašto apsaugos

savanorių pajėgos (sutrumpintai - Savanorių pajėgos) yra sudedamoji kariuomenės

dalis. Savanorių pajėgų vadą skiria krašto apsaugos ministras kariuomenės vado

teikimu. Savanorių pajėgų vadas pavaldus kariuomenės vadui. Savanorių pajėgų

vienetai formuojami kiekvienoje teritorinėje apygardoje. Jų pagrindinė

paskirtis - vykdyti gynybos uždavinius savo apygardoje.

Taikos metu

Savanorių pajėgų funkcijos yra: savanorių karinis parengimas ir jų dalinių

parengimas gynybai savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti;

savanorių rezervo rengimas; gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų

apsauga; pagalba katastrofų atvejais. Savanorių tarnybos tvarką, Savanorių

pajėgų veiklą bei funkcijas nustato įstatymai.

Savanorių pajėgų daliniai

gynybai rengiami bendrai su kitais kariuomenės daliniais, o pasienio apygardose

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

KetvirtasIS skirsnis

KARO

AKADEMIJA

Karo akademija yra karininkų

rengimo ir jų karinės kvalifikacijos kėlimo institucija, pavaldi krašto

apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui. Biudžeto lėšos Akademijai finansuoti

skiriamos Krašto apsaugos ministerijai. Bendruosius aukštojo mokslo

reikalavimus karo akademijos studentams nustato Švietimo ir mokslo ministerija.

Krašto apsaugos ministerija,

atsižvelgdama į NATO narių ir kitų Europos valstybių patirtį bei Lietuvos

karininkų poreikius, parengia ir pateikia Seimui aprobuoti Lietuvos karininkų

korpuso rengimo ir profesinio tobulinimo koncepciją.

Valstybės užpuolimo (karo) ar

karo padėties atveju Karo akademija, kaip ginkluotųjų pajėgų sudedamoji dalis,

tampa pavaldi kariuomenės vadui.

Penktasis skirsnis

KARIUOMENĖS

PANAUDOJIMAS TAIKOS METU

Taikos metu Lietuvos kariuomenė

už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų gali būti panaudota tik Seimui leidus.

Nepaprastosios padėties atveju

kariuomenė gali būti pasiųsta padėti policijai, kai reikia užkirsti kelią

antikonstituciniams smurtiniams veiksmams ar juos stabdyti. Įsakymą pasiųsti kariuomenę

į pagalbą policijai duoda Respublikos Prezidentas, remdamasis Seimo sprendimu

dėl kariuomenės panaudojimo. Kai įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais

Respublikos Prezidentas priima neatidėliotiną sprendimą dėl nepaprastosios

padėties įvedimo ir įsako pasiųsti kariuomenę į pagalbą policijai, šiuos

sprendimus turi patvirtinti Seimas.

Respublikos Prezidentas arba

krašto apsaugos ministras be Seimo sutikimo gali įsakyti panaudoti kariuomenę

gelbėjimo darbams avarijų ir katastrofų atvejais. Kariuomenė Respublikos

Prezidento arba krašto apsaugos ministro įsakymu taip pat gali būti pasiųsta į

pagalbą pasienio policijai, kai prireikia sustiprinti valstybės sienos apsaugą.

Netikėtais ir neatidėliotinais

atvejais, kai nusikaltėliai sukelia realų pavojų žmonių gyvybei ar nuosavybei

ir reikia padėti vykdyti skubias tokių nusikaltėlių sulaikymo operacijas,

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro,

jo pavaduotojo ar vietos policijos komisariato vadovo raštišku prašymu, civilinei

operacinei vadovybei leidus, karinis vienetas operacinio vadovavimo grandinėje

esančio vado įsakymu gali būti pasiųstas teikti konkrečiai apibrėžtą,

neviršijančią 24 valandų vienkartinę pagalbą policijai teisės aktų nustatyta

tvarka. Tokiai operacijai vadovauja Policijos departamento prie Vidaus reikalų

ministerijos generalinio komisaro, jo pavaduotojo ar policijos komisariato

vadovo paskirtas pareigūnas. Prireikus pagalbos teikimo policijai trukmė,

laikantis tokios pat tvarkos, gali būti pratęsta iki 48 valandų.

Tokiai operacijai bendrai

vadovauja policijos paskirtas vadas. Visais atvejais karinė jėga naudojama

minimaliai. Kariuomenės pagalbos teikimo policijai tvarką nustato įstatymai ir

kiti teisės aktai.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Šeštasis skirsnis

KARINĖ

TEISĖSAUGA

Teisėsaugą kariuomenėje vykdo

Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai. Specializuotų padalinių

ir pareigūnų veiklos paskirtis - sustabdyti kariškių daromus teisės pažeidimus,

tirti tarnybos metu karių ir karininkų padarytus arba susijusius su tarnyba

teisės pažeidimus, traukti juos padariusius kariškius atsakomybėn. Karinės

teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir

tardymo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba

susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas.

Specializuotų karinės teisėsaugos

padalinių ir pareigūnų veiklos, patraukimo atsakomybėn ir proceso ypatumus karo

padėties arba valstybės gynybos (karo) metu nustato įstatymai.

Krašto apsaugos ministerijos

sistemoje veikia karo policija, kurios paskirtis - užkirsti kelią karių

viešosios tvarkos ir teisės pažeidimams. Viešosios tvarkos ar teisės pažeidimų

atvejais karo policija sulaiko pažeidėjus ir atlieka kvotą. Karo policijos

funkcijas, teises ir pareigas nustato įstatymai.

Už drausmės pažeidimus krašto

apsaugos tarnyboje kariuomenės vadai turi teisę skirti nuobaudas. Nuobaudų už

drausmės pažeidimus rūšis, karinių pareigūnų teises nuobaudas skirti, jų

skyrimo ir apskundimo procedūras nustato įstatymai.

19

skyrius

POLICIJOS

PAJĖGOS

Pagrindinė policijos, kaip

nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis - užtikrinti

asmens saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su

nusikaltimais, saugoti valstybės sieną, kontroliuoti perėjimo punktus ir

pasienio ruožą, saugoti valstybės objektus. Policijos funkcijas nustato įstatymas.

Policijos daliniai formuojami tik

profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje

neatliekama.

Lietuvoje nebus Vidaus reikalų

ministerijos karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami

taip:

daliniai, kurių paskirtis - slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais

ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas,

saugoti svarbius valstybės objektus, numatytus Vyriausybės nutarimu

patvirtintame sąraše, pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai;

perduodama Teisingumo ministerijos žinion;

tarnaujantys privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai su kovine ginkluote

perkeliami į kariuomenės dalinius.

Valstybės sieną saugo

specializuoti Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs pasienio policijos daliniai.

Pagal Gynybos štabo planus jie rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės

gynybos (karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.

Pasienio policijos, o prireikus

ir kiti specializuoti policijos daliniai karo padėties ir valstybės gynybos

(karo) metu priskiriami ginkluotosioms pajėgoms.

20

skyrius

VALSTYBĖS

SAUGUMO DEPARTAMENTAS

Valstybės saugumo departamentas

yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis

santvarką.

Valstybės saugumo departamento

uždaviniai - vykdyti užsienio žvalgybą ir kontržvalgybą, laiku atskleisti veikas,

keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei

ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir

ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų

nustatyta tvarka.

Valstybės saugumo departamentas

teikia žvalgybos ir kontržvalgybos informaciją, išvadas ir rekomendacijas

Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms.

Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Departamentas teikia ir visuomenei.

Valstybės saugumo departamento

veiklą reglamentuoja įstatymai.

Valstybės saugumo departamento

biudžetas, ištekliai, darbo metodai ir technika yra valstybės paslaptis.

Seimas atlieka parlamentinę

Departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė atliekama laikantis valstybės

paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų.

21

skyrius

CIVILINĖS

SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS

PirmasIS skirsnis

VIENTISA

CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA

Seimas tvirtina civilinės saugos

ir gelbėjimo vientisos sistemos struktūrą bei jos plėtros programą, aprėpiančią

ir ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Civilinės

saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos paskirtis - apsaugoti gyventojus nuo

nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai

dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir

prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų

atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto apsaugą,

reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų.

Civilinės saugos ir gelbėjimo

vientisos sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos departamentas;

Ekstremalių situacijų valdymo centras; ministerijų, kitų valstybės institucijų

bei savivaldybių civilinės saugos, priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir

gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo, informavimo, gelbėjimo,

pagalbos ir evakuacijos tarnybos.

Ministerijų, kitų valstybės

institucijų ir savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - apmokyti

civilius gyventojus praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojus perspėti ir

informuoti, apsaugoti juos ir jų turtą, gelbėti ir evakuoti gaivalinių

nelaimių, katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei šalinti jų padarinius.

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos

paskirtis - rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir dirbti gelbėjimo

darbus, teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams

telkiamos ir savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo organizacijos.

Paieškos ir gelbėjimo tarnybų

paskirtis - ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje

nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos

funkcijas nustato įstatymai ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio

bendradarbiavimo dirbant paieškos ir gelbėjimo darbus.

Jeigu reikia, katastrofoms ir

kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei pasekmėms

šalinti telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos,

bet ir kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų

valstybės institucijų ir savivaldybių organizacijos, panaudojami joms

priklausantys ištekliai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir

dalyvavimo darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.

Visų vieningos civilinės saugos

ir gelbėjimo sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą,

funkcijas, atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei

savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

AntrasIS skirsnis

CIVILINĖS

SAUGOS DEPARTAMENTAS

Civilinės saugos departamentą

steigia Vyriausybė. Jis vadovauja civilinės saugos vientisos sistemos

nuolatinei veiklai. Departamento pavaldumą, funkcijas, teises ir atsakomybę

gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo)

atvejais nustato įstatymai.

Trečiasis skirsnis

EKSTREMALIŲ

SITUACIJŲ VALDYMO CENTRAS

Ekstremalių situacijų valdymo

centras veikia kaip Ekstremalių situacijų komisijos nuolatinė institucija,

turinti Vyriausybės įstaigos statusą. Didelio masto gaivalinių nelaimių,

technologinių avarijų ar katastrofų atvejais jis nedelsiant organizuoja

nelaimės stabdymą, žmonių gelbėjimą ir padarinių šalinimą, tam vadovauja.

Prireikus Centras civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyboms telkia į pagalbą

kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų

veiksmus. Centro funkcijas ir įgaliojimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė

tvirtina ekstremalių situacijų valdymo planus, kuriuose, kai to reikia,

numatomas ministrų vadovavimas gelbėjimo ir pasekmių šalinimo veiksmams.

Skirsnio

pakeitimai:

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

22

skyrius

GINKLŲ

FONDAS

Ginklų fondas - prie Vyriausybės

veikianti valstybinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys - aprūpinti krašto

apsaugos sistemą ir valstybės institucijas ginklais, karine technika,

šaudmenimis ir sprogmenimis. Ginklų fondas gamina ir remontuoja kariuomenei ir

kitoms valstybės institucijoms reikalingą ginkluotę, šaudmenis ir sprogmenis jo

reguliavimo sričiai priskirtose valstybės įmonėse, įstatymų nustatytomis

sąlygomis ir tvarka užsako ir prižiūri jų gamybą ar remontą kitose įmonėse.

Ginklų fondas taip pat atlieka vyriausybinės agentūros funkcijas, kai perkami

ginklai iš užsienio. Ginklų fondo veiklą reglamentuoja įstatymai.

23

skyrius

ALTERNATYVIOJI

KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA

Alternatyvioji krašto apsaugos

tarnyba yra karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė

tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų

negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir

sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo

stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir

nacionalinio saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos

ministerija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas.

24

skyrius

ŠAULIŲ

SĄJUNGA

Šaulių sąjunga yra savanoriška

sukarinta organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama

pilietinės savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos

veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja

įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria

atsakingą pareigūną.

BAIGIAMOSIOS

NUOSTATOS

25

skyrius

NACIONALINIO

SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA

Lietuvos nacionalinio saugumo

sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio dokumento nustatytais pagrindais.

Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais vadovaujamasi ir jie išplėtojami

įstatymuose ir kituose teisės aktuose pertvarkant ir plėtojant valstybės

nacionalinio saugumo institucijas ir tobulinant jų veiklą.

Pakeitimai:

1.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-770,

98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

LIETUVOS

RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO 5, 6 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO

PAKEITIMO ĮSTATYMAS

2.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-1026,

99.01.14, Žin., 1999, Nr.11-245 (99.01.27)

LIETUVOS

RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO PAPILDYMO

ĮSTATYMAS

3.

Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas

Nr. VIII-1778, 00.06.29, Žin., 2000,

Nr.58-1710 (00.07.19)

NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMO PRIEDĖLIO 14 SKYRIAUS ANTROJO

SKIRSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

*** Pabaiga ***

Redagavo: Aušrinė Trapinskienė (2000.08.02)