Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymas

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas įstaiga privalo teikti tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jos yra teikiamos kitas mokėjimo sąskaitas turintiems vartotojams, ir neribodama paslaugų ir operacijų, viršijančių priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių, apimties.

Laikydamasi Vartojimo kredito įstatyme nustatytų reikalavimų, įstaiga turi teisę vartotojo prašymu sudaryti sąskaitos kreditavimo sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos arba papildomai išduoti kredito kortelę. Galimybė naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita negali būti suteikiama reikalaujant įsigyti šią paslaugą ar siejama su šios paslaugos teikimu.

Įstaiga už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, turi teisę imti komisinį atlyginimą, kurio maksimalų dydį per mėnesį kiekvienais metais nustato priežiūros institucija. Maksimalus komisinio atlyginimo dydis turi būti pagrįstas šiais kriterijais:

Vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – vartotojai, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams), įstaigos už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, taikomas komisinis atlyginimas, jeigu taikomas, negali viršyti 50 procentų šio straipsnio 1 dalyje nurodyto maksimalaus komisinio atlyginimo.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas komisinis atlyginimas gali būti taikomas nepaisant to, ar naudojamasi visomis pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančiomis paslaugomis ir mokėjimo operacijomis, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

Komisinis atlyginimas už paslaugas ir mokėjimo operacijas, viršijančias priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių ir šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų sumą, už kuriuos įstaiga gali taikyti ne didesnį, negu šiame straipsnyje nustatyta, komisinį atlyginimą, negali būti didesnis, negu įprastai įstaigos taikomas komisinis atlyginimas už su mokėjimo sąskaita susijusias paslaugas.

Įstaiga vartotojus, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, nustato pagal Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenis. Duomenys iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos turi būti gaunami ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį mėnesį.

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojas su įstaiga sudarytos duomenų teikimo sutarties pagrindu ir joje nustatyta tvarka sudaro įstaigai galimybę naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus. Įstaigos turi teisę tvarkyti asmens duomenis, kurie leidžia nustatyti, ar vartotojui, besinaudojančiam pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslauga, paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams.

Įstaiga šio straipsnio 2 dalyje nurodytą komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, pradeda taikyti nuo atitinkamų duomenų iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos gavimo dienos.

Nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką, priežiūros institucija konsultuojasi su visuomene.

Bendrosioms sutartims dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos taikomi šio įstatymo III skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyti reikalavimai, išskyrus atvejus, kai šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta kitaip.

Bendrojoje sutartyje dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos turi būti nurodyta, koks komisinis atlyginimas bus taikomas už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kai vartotojas nebebus laikomas asmeniu, kuriam paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą.

Įstaiga turi teisę vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos, kai yra bent viena iš šių aplinkybių:

Įstaiga, nusprendusi nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos pagal vieną arba kelis šio straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 5 punktus, apie sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pagrindą ir priežastis privalo raštu popieriuje arba naudodama kitą patvariąją laikmeną nemokamai pranešti vartotojui ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai šis informacijos atskleidimas prieštarautų nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos tikslams. Kai yra šio straipsnio 3 dalies 1 ar 3 punkte nurodytos aplinkybės, sutartis nutraukiama nedelsiant ir apie tai pranešama vartotojui.

Pranešime apie bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimą įstaiga informuoja vartotoją apie skundo dėl sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pateikimo įstaigai procedūrą, vartotojo teisę kreiptis į ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją ir pateikia jos kontaktinius duomenis.

Priežiūros institucija savo interneto svetainėje ir įstaiga savo interneto svetainėje ir vartotojams prieinamose klientų aptarnavimo vietose informuoja vartotojus apie galimybę naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita, jos bendrąsias kainodaros sąlygas, tvarką, kurios reikia laikytis norint pasinaudoti teise turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, ir būdus, kaip pasinaudoti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra siekiant išspręsti ginčus.

Įstaiga vartotojams nemokamai teikia prieinamą informaciją apie pagrindinei mokėjimo sąskaitai būdingas savybes, su ja susijusius komisinius atlyginimus, jos naudojimo sąlygas ir su tuo susijusią pagalbą. Teikdama šią informaciją, įstaiga aiškiai nurodo, kad norint naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita neprivaloma pirkti papildomų paslaugų.

Priežiūros institucija yra Lietuvos bankas.

Priežiūros institucija prižiūri, kaip laikomasi šio įstatymo, su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, Reglamento (EB) Nr. 924/2009, Reglamento (ES) Nr. 260/2012 ir Reglamento (ES) 2015/751 (toliau šiame skyriuje – šis įstatymas ir (arba) kiti teisės aktai) reikalavimų, ir savo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pateiktus skundus dėl galimo šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų pažeidimo (toliau – teisės akto pažeidimas).

Priežiūros institucija priežiūros funkcijas atlieka vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu, šiuo įstatymu ir kitais finansų rinką reglamentuojančiais teisės aktais, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai.

Be kitų Lietuvos banko įstatyme, šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, nustatytų pareigų ir teisių, priežiūros institucija, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę imtis kitų teisėtų priemonių, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nuolat laikytųsi šiame įstatyme ir (arba) kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Priežiūros institucija Lietuvos banko įstatymo nustatyta tvarka duoda mokėjimo paslaugų teikėjui šiuos privalomus nurodymus:

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomi nurodymai gali būti duodami, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

Mokėjimo paslaugų teikėjai privalo vykdyti šio straipsnio 2 dalyje nustatytus privalomus nurodymus priežiūros institucijos nustatytais terminais ir nedelsdami, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nurodymo įvykdymo, apie tai raštu pranešti priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų reikalavimų.

Reikalavimai priežiūros institucijos rengiamiems patikrinimams yra nustatyti Lietuvos banko įstatymo 421 straipsnyje. Atlikdami patikrinimą, priežiūros institucijos tarnautojai turi Lietuvos banko įstatyme ir šiame įstatyme nustatytas teises.

Poveikio priemonės taikomos, kai yra bent vienas iš šių pagrindų:

Poveikio priemonių taikymo tvarką nustato Lietuvos banko įstatymas.

Priežiūros institucija skiria baudas:

Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.

Jeigu dėl šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų buvo neteisėtai gauta pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengta nuostolių arba padaryta žalos ir šių pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydis, jeigu jį įmanoma nustatyti, viršijo šio straipsnio 1 arba 4 dalyje nurodytus baudų dydžius, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą iki dvigubo neteisėtai gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių arba padarytos žalos dydžio.

Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu vienas milijonas eurų, priežiūros institucija vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos juridiniam asmeniui skiria iki 100 000 eurų baudą.

Šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais atvejais priežiūros institucija už kiekvieną privalomo nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną skiria baudą iki vieno procento bendrųjų metinių pajamų, o tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti bendrųjų metinių pajamų, – iki 1 500 eurų.

Baudos apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnyje nustatyta tvarka.

Priežiūros institucija, atlikdama šio įstatymo VII–X skyriuose jai pavestas funkcijas, bendradarbiauja su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis. Bendradarbiavimas apima keitimąsi informacija, dalyvavimą atliekant patikrinimus arba kitų priežiūros funkcijų atlikimą bet kurios priežiūros institucijos iniciatyva.

Priežiūros institucija nedelsdama suteikia kitų valstybių narių priežiūros institucijoms informaciją, būtiną siekiant užtikrinti, kad kitų valstybių narių priežiūros institucijos atliktų savo funkcijas.

Priežiūros institucija, atlikdama šio įstatymo VII–X skyriuose jai pavestas funkcijas, keičiasi informacija su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis.

Priežiūros institucija, perduodama informaciją kitų valstybių narių priežiūros institucijoms, turi teisę reikalauti, kad suteikta informacija nebūtų perduodama tretiesiems asmenims be išankstinio priežiūros institucijos sutikimo. Šis apribojimas turi būti numatytas informacijos perdavimo metu. Priežiūros institucija, duodama sutikimą perduoti informaciją tretiesiems asmenims, privalo nurodyti, kokiais tikslais gali būti naudojama perduota informacija.

Priežiūros institucija turi teisę iš kitų valstybių narių priežiūros institucijų gautą informaciją perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms, fiziniams ar juridiniams asmenims tik turėdama išankstinį kitos priežiūros institucijos sutikimą perduoti suteiktą informaciją ir tik jame nurodytais tikslais, nebent informacijos perdavimas būtų pateisinamas atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes, – tokiu atveju priežiūros institucija nedelsdama informuoja pranešimą pateikusią priežiūros instituciją.

Priežiūros institucija turi teisę atsisakyti bendradarbiauti arba teikti pagalbą atliekant patikrinimą ar atliekant kitas priežiūros funkcijas, arba keistis informacija, kaip tai numatyta šio įstatymo 86 straipsnyje, tik kai yra šios aplinkybės:

Priežiūros institucija, pasinaudojusi šio straipsnio 1 dalyje nustatyta teise, nedelsdama apie tai praneša prašymą suteikti informaciją ar kitokio pobūdžio pagalbą pateikusiai valstybės narės priežiūros institucijai ir nurodo atsisakymo bendradarbiauti priežastis.

Priežiūros institucija gali pranešti Europos bankininkystės institucijai apie šiuos kitos valstybės narės priežiūros institucijos atmestus arba per pagrįstą terminą neįvykdytus prašymus:

Šio straipsnio nuostatos įgyvendinamos laikantis 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL 2010 L 331, p. 12), 19 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Mokėjimo paslaugų teikėjai privalo priežiūros institucijos nustatyta tvarka nagrinėti mokėjimo paslaugų vartotojų skundus (prašymus), susijusius su teikiamomis mokėjimo paslaugomis (toliau – skundas). Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti rašytinį mokėjimo paslaugų vartotojo skundą ir ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti išsamų, motyvuotą, dokumentais pagrįstą atsakymą raštu popieriuje ar naudodamas kitą patvariąją laikmeną, jeigu dėl to susitarė mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas. Išskirtiniais atvejais, kai dėl priežasčių, kurių mokėjimo paslaugų teikėjas negali kontroliuoti, atsakymo neįmanoma pateikti per 15 darbo dienų, jis turi išsiųsti negalutinį atsakymą aiškiai nurodęs atsakymo į skundą vėlavimo priežastis ir terminą, iki kurio mokėjimo paslaugų vartotojas gaus galutinį atsakymą. Bet kuriuo atveju galutinio atsakymo pateikimo terminas neturi viršyti 35 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo paslaugų vartotojų skundus nagrinėja neatlygintinai.

Skundai dėl mokėjimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikoje, nagrinėjami lietuvių kalba arba kita kalba, jeigu taip susitaria mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas.

Kituose įstatymuose, taikomuose mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo sudarytai bendrajai sutarčiai, gali būti numatytas papildomas nuostolių, nenurodytų šio įstatymo 50, 51 ir 52 straipsniuose, atlyginimas.

Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo nedelsdamas atlyginti vartotojo patirtus finansinius nuostolius, įskaitant komisinius atlyginimus ir palūkanas, kurie susidarė tiesiogiai dėl to, kad mokėjimo paslaugų teikėjas nesilaikė šio įstatymo 67 straipsnyje jam nustatytų pareigų.

Atsakomybė pagal šio straipsnio 2 dalį netaikoma, kai yra aplinkybių, kurių mokėjimo paslaugų teikėjas, prašantis į jas atsižvelgti, negalėjo kontroliuoti, protingai numatyti ir užkirsti kelio joms ar jų pasekmėms atsirasti, nepaisant visų pastangų šių aplinkybių išvengti, arba kai mokėjimo paslaugų teikėjas turi kitų pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos teisės aktuose.

Mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytos netesybos dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo turi būti pagrįstos ir proporcingos.

Įgyvendindami šio įstatymo VII–IX skyrių, 89 straipsnio nuostatas, mokėjimo paslaugų teikėjai privalo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie teikiamas mokėjimo, pagrindinės mokėjimo sąskaitos, mokėjimo sąskaitos perkėlimo ir su mokėjimo sąskaitomis susijusias paslaugas.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos detalų turinį, formą ir informacijos teikimo tvarką nustato priežiūros institucija.

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 2560/2001 (OL 2009 L 266, p. 11).

2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (OL 2012 L 94, p. 22).

2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (OL 2014 L 257, p. 214).

2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (OL 2015 L 123, p. 1).

2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL 2015 L 337, p. 35).“