Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas

Užsienio valstybės draudimo įmonė, įsteigusi filialą Lietuvos Respublikoje, per visą filialo veiklos laikotarpį privalo būti sudariusi su Lietuvos Respublikoje įsteigtu komerciniu banku arba užsienio banko filialu banko indėlio iki pareikalavimo sutartį dėl pinigų sumos, ne mažesnės kaip 1/4 šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio, atsižvelgiant į draudimo grupes, kurių veiklą įsteigtas filialas ketina vykdyti.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytos lėšos gali būti naudojamos tik priežiūros institucijos nustatyta tvarka vykdyti filialo prievolėms, atsirandančioms iš draudimo sutarčių.

Banko indėlio sutartyje, numatytoje šio straipsnio 1 dalyje, privalo būti sąlygos, nustatančios, kad užsienio valstybės draudimo įmonės filialas turi teisę disponuoti indėlio lėšomis tik pateikęs bankui rašytinį priežiūros institucijos pritarimą.

Užsienio valstybės draudimo įmonės filialas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal visas draudimo sutartis ar jų dalį draudimo įmonei ar kitos užsienio valstybės draudimo įmonės filialui, įsteigtam Lietuvos Respublikoje, jei iš priežiūros institucijos turimų duomenų ar iš šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nurodytos pasirinktos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos informacijos galima teigti, kad po teisių ir pareigų perleidimo bus išlaikyta teisės aktų reikalaujama pakankama teises ir pareigas perimančio subjekto mokumo atsarga.

Užsienio valstybės draudimo įmonės filialas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal visas draudimo sutartis ar jų dalį kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonei, jei šios valstybės narės kompetentinga institucija patvirtina, kad po teisių ir pareigų perleidimo bus išlaikyta teisės aktų reikalaujama pakankama teises ir pareigas perimančio subjekto mokumo atsarga.

Užsienio valstybės draudimo įmonės filialas taip pat turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal visas draudimo sutartis ar jų dalį kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtam užsienio valstybės draudimo įmonės filialui, jei šios valstybės narės ar šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nurodyta pasirinktoji Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija patvirtina, kad po teisių ir pareigų perleidimo bus išlaikyta teisės aktų reikalaujama pakankama teises ir pareigas perimančio subjekto mokumo atsarga, šios valstybės narės teisės aktai leidžia tokį teisių ir pareigų perleidimą ir jei ši valstybė narė neprieštarauja teisių ir pareigų perleidimui.

Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais priežiūros institucija išduoda leidimą perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis tik tuo atveju, kai yra šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos sąlygos ir yra gautas kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, arba kitos įsipareigojimo pagal gyvybės draudimo sutartį Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas.

Jeigu per 3 mėnesius nuo informacijos pateikimo kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai šiame straipsnyje numatyti sutikimai ar pritarimai negaunami, laikoma, kad šios valstybės narės kompetentinga institucija neprieštarauja teisių ir pareigų perleidimui.

Teisių ir pareigų perleidimui taikomi ir kiti šio įstatymo 41 ir 42 straipsniuose nustatyti reikalavimai, kiek šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Užsienio valstybės draudimo įmonė, ketinanti gauti ar jau gavusi leidimus filialo draudimo veiklai daugiau kaip vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, turi teisę kreiptis į priežiūros instituciją su prašymu dėl šių lengvatų taikymo:

Kartu su prašymu taikyti lengvatas pateikiami dokumentai, įrodantys, kad analogiškas prašymas pateiktas ar pateikiamas ir visoms kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kuriose užsienio valstybės draudimo įmonė ketina vykdyti ar vykdo draudimo veiklą per įsteigtus filialus, kompetentingoms institucijoms. Prašyme turi būti nurodyta pasirinkta Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, kuri ateityje prižiūrės mokumą, kurį lemia Europos Sąjungos valstybėse narėse vykdoma veikla. Kartu nurodomos priežastys, kodėl pasirinkta būtent ši kompetentinga institucija.

Lengvatos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai visos Europos Sąjungos kompetentingos institucijos, kurioms privalo būti pateikiamas prašymas taikyti lengvatas, sutinka dėl lengvatų taikymo.

Lengvatos įsigalioja, kai pasirinktoji kompetentinga institucija praneša priežiūros institucijai ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kad ji prižiūrės mokumą, nulemtą Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse vykdomos filialų draudimo veiklos, o kai pasirinktoji kompetentinga institucija yra priežiūros institucija, – kai ši praneša atitinkamoms kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

Priežiūros institucija privalo teikti informaciją, reikalingą mokumo priežiūrai, užsienio valstybės draudimo įmonės pasirinktajai kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai.

Priežiūros institucija, atsižvelgdama į kitų kompetentingų institucijų naikinamas lengvatas, panaikina lengvatų taikymą, jei to prašo bent viena kompetentinga institucija.

Užsienio valstybės draudimo įmonių filialų finansinės atskaitomybės dokumentai, kitos finansinės ir statistinės ataskaitos teikiamos pasirinktosios Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai šios valstybės narės teisės aktų nustatyta tvarka. Užsienio valstybės draudimo įmonės indėlis privalo būti tik šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Priežiūros institucija, panaikinusi leidimo filialo draudimo veiklai, išduoto užsienio valstybės draudimo įmonės filialui, kuris naudojasi lengvata, galiojimą, privalo pranešti kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kuriose užsienio valstybės draudimo įmonė turi filialus, kompetentingoms institucijoms.

Priežiūros institucija, gavusi informaciją apie tai, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija priėmė sprendimą panaikinti leidimo draudimo veiklai, išduoto užsienio valstybės draudimo įmonės filialui, kuris naudojasi lengvata, galiojimą, turi teisę taikyti poveikio priemones ir šios užsienio valstybės draudimo įmonės filialui, įsteigtam Lietuvos Respublikoje. Jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija priėmė sprendimą panaikinti leidimo draudimo veiklai galiojimą dėl to, kad turima mokumo atsarga, apskaičiuota įtraukiant visus užsienio valstybės draudimo įmonės filialus Europos Sąjungos valstybėse narėse, yra nepakankama, priežiūros institucija panaikina leidimo filialo draudimo veiklai galiojimą.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta pasirinktoji kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, vykdydama užsienio valstybės draudimo įmonės filialo mokumo priežiūrą, turi tokias pačias teises į informaciją kaip ir priežiūros institucija.

Draudimo sutarties šalių ikisutartiniams santykiams, draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos.

Šio skyriaus nuostatos perdraudimui taikomos tik tuo atveju, kai tai įsakmiai numatyta šiame skyriuje.

Šio skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos taikomos visoms draudimo sutartims, jei kituose šio įstatymo skirsniuose ar šiame skirsnyje nenustatyta kitaip.

Šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip.

Atsižvelgiant į draudimo šakas, draudimo sutartys gali būti skirstomos į gyvybės draudimo ir ne gyvybės draudimo sutartis. Ne gyvybės draudimo sutartims priskiriamos turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo ir sveikatos draudimo sutartys.

Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos į nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartis.

Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai.

Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams.

Draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta:

Draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje.

Priežiūros institucijos reikalavimu draudikas privalo pakeisti draudimo taisyklių sąlygas, prieštaraujančias teisės aktų nuostatoms ar pažeidžiančias vartotojų teises ir interesus. Priežiūros institucijos reikalavimu draudikas privalo ateityje sudaryti draudimo sutartis pagal pakeistas draudimo taisykles.

Prieš pradėdamas vykdyti privalomąjį draudimą, draudikas priežiūros institucijos reikalavimu privalo pateikti priežiūros institucijai privalomojo draudimo taisykles, išskyrus atvejus, kai privalomojo draudimo sutarties sąlygos yra nustatytos teisės aktuose. Priežiūros institucija tikrina, ar pateiktos privalomojo draudimo taisyklės atitinka teisės aktų reikalavimus, nepažeidžia draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų, tarp jų ir vartotojų, interesų.

Prieš ne gyvybės draudimo sutarties sudarymą draudikas arba jo įgaliotas atstovas privalo suteikti draudėjui – fiziniam asmeniui:

Sutarties galiojimo laikotarpiu draudikas nedelsdamas privalo pranešti ne gyvybės draudimo sutarties draudėjui – fiziniam asmeniui apie bet kokį šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos pasikeitimą.

Sudarius draudimo sutartį, draudėjui privalo būti išduotas draudimo liudijimas ir, jei sudaryta individuali draudimo sutartis, individualios draudimo sutarties egzempliorius.

Jeigu po draudimo sutarties sudarymo draudėjas kreipiasi į draudiką su prašymu išduoti draudimo taisyklių ar individualios draudimo sutarties, draudimo liudijimo, draudėjo rašytinio prašymo sudaryti draudimo sutartį ir kitų dokumentų, kuriais patvirtinamas draudimo sutarties sudarymas, nuorašus, draudikas privalo, kai draudėjas sumoka sutartą atlyginimą, neviršijantį dokumentų nuorašų išdavimo sąnaudų (jeigu atlyginimas numatytas draudimo sutartyje), išduoti draudėjui reikalaujamų dokumentų nuorašus.

Tais atvejais, kai šiame skyriuje numatytas individualus draudimo sutarties sąlygų aptarimas, draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes. Ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis.

Prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudikas turi teisę įvertinti draudimo riziką Civilinio kodekso 6.994 straipsnyje nustatyta tvarka.

Draudikas, apskaičiuodamas draudimo įmokas ir draudimo išmokas, neturi teisės atsižvelgti į draudėjo ar apdraustojo lytį, kaip į draudimo rizikai reikšmės turintį veiksnį, išskyrus šio įstatymo 114 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis.

Draudikas, apskaičiuodamas draudimo įmokas ir draudimo išmokas, neturi teisės atsižvelgti į veiksnius, susijusius su nėštumu ir motinyste, kaip į turinčius reikšmės draudimo rizikai.

Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 15 dienų, o gyvybės draudimo atveju – per 30 dienų nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Jeigu draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo būdas, preziumuojama, kad draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo. Draudimo sutartyje gali būti numatyti terminai, ilgesni už šioje dalyje nurodytus terminus.

Jeigu draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Jeigu civilinės atsakomybės draudimo atveju draudimo sutartyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą pateikimas, tai veikos, dėl kurios atsirado žala, atlikimas draudimo apsaugos sustabdymo metu suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nors reikalavimas atlyginti žalą pateiktas pasibaigus draudimo apsaugos sustabdymui.

Jeigu draudimo apsaugos sustabdymas dėl draudimo įmokos nesumokėjimo tęsiasi ilgiau negu 3 mėnesius, o gyvybės draudimo atveju – ilgiau negu 6 mėnesius, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį.

Draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu šioje dalyje nurodyti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui.

Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Jeigu draudimo sutartyje nustatyta, kad mokamos periodinės draudimo išmokos, šios dalies antrojo sakinio nuostata taikoma pirmajai periodinei draudimo išmokai.

Draudikas neturi teisės:

Draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Kai draudžiamojo įvykio ar įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes tiria valstybės institucijos, šios institucijos draudiko prašymu privalo nemokamai pateikti rašytinę informaciją apie tyrimo metu nustatytus faktus ir tyrimo rezultatus.

Kai įvykis yra draudžiamasis, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, jei tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip 3 mėnesius.

Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.

Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Jeigu draudimo išmoka neišmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą.

Suėjus draudimo sutarties terminui, draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo sutarties terminas gali būti automatiškai pratęstas, bet ne ilgiau kaip vieniems metams, jei draudimo sutarties šalis nepareiškia nesutikimo pratęsti sutartį.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju nesutikimas turi būti pareiškiamas vienos iš šalių raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki draudimo sutarties termino pabaigos, o kai sutarties terminas yra trumpesnis kaip 3 mėnesiai, – prieš kitą šalių susitarimu nustatytą protingą terminą.

Automatinio draudimo sutarties termino pratęsimo sąlygos privalo būti individualiai aptartos sudarant draudimo sutartį.

Draudimo sutartyje galima nustatyti naudos gavėjo ir nukentėjusio trečiojo asmens pareigas, kurias jie privalo vykdyti įgyvendindami savo teisę į draudimo išmoką, taip pat apdraustojo pareigas.

Įgyvendindamas savo teises, draudikas neturi teisės remtis naudos gavėjo, apdraustojo ir nukentėjusio trečiojo asmens pareigų pagal draudimo sutartį nevykdymu, jeigu šie nežino apie sutarties sudarymą ir savo pareigų pagal draudimo sutartį arba jeigu neturi galimybės įvykdyti tokių pareigų.

Įgyvendindamas savo teises, draudikas turi teisę remtis tuo, kad draudėjas neįvykdė draudimo sutartyje numatytos pareigos tinkamai pranešti naudos gavėjui, apdraustajam ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui apie sudarytą sutartį ir šių asmenų pareigas.

Jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas privalo draudėjui ar apdraustajam atlyginti jų protingas išlaidas, patirtas ginantis nuo nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo atlyginti žalą. Išlaidos atlyginamos, nors vėliau ir paaiškėja, kad reikalavimas atlyginti žalą buvo nepagrįstas.

Draudikas neprivalo atlyginti šio straipsnio 1 dalyje numatytų išlaidų ir turi teisę reikalauti grąžinti atlygintas išlaidas, jei draudėjas ar apdraustasis žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarė tyčia.

Draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam.

Jeigu draudimo suma yra mažesnė už bendrą visiems nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytą žalą, draudimo išmoka paskirstoma nukentėjusiems tretiesiems asmenims proporcingai pagal jiems padarytos žalos dydį.

Jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju dėl draudėjo (ar apdraustojo) tyčios, tai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš draudėjo ar apdraustojo.

Civilinės atsakomybės draudimo sutartyje numatytais atvejais, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą ar jos dalį iš draudėjo ar apdraustojo. Ši draudimo sutarties sąlyga privalo būti aptarta individualiai.

Sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis dėl civilinės atsakomybės, galinčios atsirasti valdant, naudojant individualiais požymiais apibrėžtą daiktą ar juo disponuojant, jei joje nenustatyta kitaip, pasibaigia pasikeitus daikto savininkui.

Jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje yra nurodyti keli individualiais požymiais apibrėžti daiktai, pasikeitus vieno iš draudimo sutartyje nurodytų daiktų savininkui pasibaigia su šiuo daiktu susijusių turtinių interesų draudimo apsauga.

Draudėjas gali sudaryti gyvybės draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens turtinių interesų.

Gyvybės draudimo sutartis laikoma sudaryta asmens, kurio gyvybė draudžiama (apdraustojo), naudai, jei draudimo sutartyje nenurodytas kitas naudos gavėjas.

Gyvybės draudimo sutartis asmens, kuris nėra apdraustasis, naudai gali būti sudaryta tik gavus apdraustojo rašytinį sutikimą. Jeigu apdraustajam nėra suėję 18 metų, jis yra pripažintas neveiksniu arba jo veiksnumas yra apribotas, draudimo sutartis gali būti sudaryta tik apdraustojo naudai, išskyrus atvejus, kai yra visos šios sąlygos:

Civilinio kodekso 6.448 straipsnio 1 dalyje nustatytas rentos mokėtojo pareigos perdavimas galimas rentos mokėtojui sudarant draudimo sutartį su draudiku ir sumokant draudimo įmoką, lygią rentos vertei.

Sudarant Civilinio kodekso 6.289 straipsnio 2 dalyje nurodytą draudimo sutartį, likviduojamas juridinis asmuo draudikui sumoka sutartą draudimo įmoką, o draudikas įsipareigoja mokėti periodines draudimo išmokas naudos gavėjui – asmeniui, kuriam likviduojamas juridinis asmuo įpareigotas atlyginti dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusią žalą.

Prieš sudarydamas gyvybės draudimo sutartį, draudikas arba jo įgaliotas atstovas privalo pateikti draudėjui raštu šio įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją ir raštu pranešti draudėjui apie:

Gyvybės draudimo sutarties galiojimo metu draudikas nedelsdamas privalo raštu pranešti gyvybės draudimo sutarties draudėjui apie:

Kiekvienais metais draudikas draudimo sutartyje nustatytais terminais privalo raštu pranešti draudėjui apie jam tenkantį draudiko pelno dalies dydį, išperkamosios sumos dydį, jei sudaryta draudimo sutartis, susijusi su kapitalo kaupimu.

Teikiama informacija privalo būti aiški ir suprantama.

Informacija teikiama lietuvių kalba arba draudėjo prašymu ir susitarus su draudiku – kita kalba.

Draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.

Draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo lytį tik tais atvejais, kai lytis yra pripažįstama lemiamu veiksniu vertinant draudimo riziką, vadovaudamasis priežiūros institucijos nustatyta tvarka jos interneto svetainėje paskelbtais ir reguliariai atnaujinamais patikimais ir tiksliais statistiniais ir aktuariniais duomenimis.

Draudikui draudžiama bet kokia forma reikalauti, kad draudėjas, apdraustasis ir kiti asmenys pateiktų genetinių tyrimų duomenis.

Draudikas, įgyvendindamas įstatymų ar gyvybės draudimo sutarties suteikiamas teises, negali remtis tuo, kad:

Šio straipsnio 4 dalyje nustatyti terminai taikomi ir tuo atveju, kai į gyvybės draudimo sutartį yra įtraukta papildoma sveikatos draudimo rizika.

Draudikas, įgyvendindamas gyvybės draudimo sutarties suteikiamas teises, draudimo sutarties galiojimo metu neturi teisės vienašališkai didinti draudimo įmokos, kai draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo amžiaus ir (ar) ligos, išskyrus atvejus, kai draudėjas ar apdraustasis tyčia sukelia sau ligą.

Draudimo sutartyse nustatytais atvejais, kurie privalo būti aptarti individualiai, draudikas turi teisę vienašališkai keisti nustatytos draudimo įmokos dydį tik tuo atveju, kai šis keitimas yra susijęs su:

Vienašališkai keisti draudimo įmokos dydį šio straipsnio 7 dalyje nustatytais pagrindais galima tik tuo atveju, kai šis keitimas nėra esminis. Nustatant, ar keitimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai, ar draudėjas (naudos gavėjas) dėl keitimo iš esmės negauna ar netenka galimybės gauti to, ko tikėjosi iš draudimo sutarties.

Iki draudimo įmokos pakeitimo draudėjas privalo būti išsamiai informuotas apie įmokos pakeitimą raštu, nurodytos draudimo įmokos keitimo priežastys ir sudarytos sąlygos nutraukti draudimo sutartį.

Draudėjas turi teisę paskirti vieną ar keletą naudos gavėjų, kurie, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgyja teisę gauti draudimo išmoką ar jos dalį. Apie paskirtą naudos gavėją draudėjas raštu privalo pranešti draudikui. Jeigu apdraustajam nėra suėję 18 metų, jis yra pripažintas neveiksniu ar jo veiksnumas yra apribotas, draudėjas neturi teisės skirti naudos gavėjo, išskyrus atvejus, kai yra visos šios sąlygos:

Draudėjas turi teisę paskirti neatšaukiamą naudos gavėją. Draudėjas privalo raštu pranešti asmeniui apie jo paskyrimą neatšaukiamu naudos gavėju.

Skiriant naudos gavėją, kuris nėra apdraustasis, būtinas apdraustojo rašytinis sutikimas, išskyrus atvejus, kai yra visos šios sąlygos:

Jeigu draudėjas paskyrė keletą naudos gavėjų, nenurodydamas, kokią draudimo išmokos dalį turi teisę gauti kiekvienas iš jų, įvykus draudžiamajam įvykiui naudos gavėjai turi lygias teises į draudimo išmoką.

Draudėjas turi teisę pakeisti ar atšaukti naudos gavėją, raštu apie tai pranešęs draudikui. Kai naudos gavėjas pakeičiamas kitu naudos gavėju, kuris nėra apdraustasis, būtinas apdraustojo rašytinis sutikimas, išskyrus atvejus, kai yra visos šios sąlygos:

Neatšaukiamas naudos gavėjas gali būti pakeistas ar atšauktas tik jo rašytiniu sutikimu.

Laikoma, kad naudos gavėjas paskirtas, pakeistas ar atšauktas, jeigu draudikas iki draudžiamojo įvykio gavo draudėjo rašytinį pranešimą apie naudos gavėjo paskyrimą, pakeitimą ar atšaukimą ir įvykdytos šio straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse nurodytos sąlygos.

Jeigu draudėjas testamente nurodė, kaip po jo mirties paveldimos draudimo išmokos, šis draudėjo nurodymas prilyginamas naudos gavėjo paskyrimui ar pakeitimui tik tuo atveju, kai apie tai draudikui yra raštu pranešęs draudėjas ar po draudėjo mirties jo įpėdiniai ir yra įvykdytos šio straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse nurodytos sąlygos.

Gyvybės draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka teisę paskirti, pakeisti ir atšaukti naudos gavėją turi ir apdraustasis. Šiuo atveju naudos gavėjo paskyrimui, pakeitimui ar atšaukimui mutatis mutandis taikomos šio straipsnio nuostatos.

Jeigu naudos gavėjas paskirtas, pakeistas ar atšauktas nesilaikant šio straipsnio nuostatų, naudos gavėjo paskyrimas, pakeitimas ar atšaukimas negalioja, išskyrus naudos gavėjo, kuris nėra neatšaukiamas naudos gavėjas, atšaukimo atvejį, nurodytą Civilinio kodekso 6.191 straipsnio 4 dalyje.

Įvykus draudžiamajam įvykiui, teisę į draudimo išmoką įgyja naudos gavėjas, paskirtas tik šio straipsnio nustatyta tvarka.

Draudimo išmoka pagal draudimo sutartį mokama nepaisant draudėjo ar naudos gavėjo gaunamų pajamų iš kitų šaltinių.

Draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką draudimo įmokų, nesumokėtų už draudimo apsaugos sustabdymo laikotarpį, ir pajamų, kurios būtų gautos šias įmokas investavus, suma.

Jeigu su kapitalo kaupimu susijusios gyvybės draudimo sutarties galiojimo metu sukaupiama minimali suma, kai tokia yra nustatyta draudimo sutartyje, draudėjas turi teisę nebemokėti draudimo įmokos. Šiuo atveju gyvybės draudimo sutartis lieka galioti likusiam draudimo sutarties terminui ir išmokos pagal gyvybės draudimo sutartį perskaičiuojamos gyvybės draudimo sutartyje nustatyta tvarka atsižvelgiant į sukauptą minimalią sumą.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo teisė įgyvendinama gyvybės draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Draudėjas – fizinis asmuo turi teisę vienašališkai nutraukti gyvybės draudimo sutartį, kurios terminas yra ne trumpesnis kaip 6 mėnesiai, apie tai raštu pranešęs draudikui per 30 dienų nuo momento, kai jam buvo pranešta apie sudarytą draudimo sutartį.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju nutraukus gyvybės draudimo sutartį, draudikas privalo grąžinti draudėjui visą sumokėtą draudimo įmoką, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį.

Draudėjui šio straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju nutraukus gyvybės draudimo, susijusio su investiciniais fondais (kai investavimo rizika tenka draudėjui), sutartį, draudikas turi teisę grąžinti draudėjui jo sumokėtų draudimo įmokų sumą, perskaičiuotą pagal investavimo rezultatą, patirtą per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Ši draudimo sutarties sąlyga privalo būti aptarta individualiai.

Šiame straipsnyje nustatytais atvejais draudėjui – fiziniam asmeniui nutraukus gyvybės draudimo sutartį, negali atsirasti jokių pareigų, susijusių su draudimo sutartimi.

Jeigu su kapitalo kaupimu susijusi gyvybės draudimo sutartis nutraukiama arba kitaip pasibaigia prieš terminą ar jeigu draudikas įgyvendina įstatymų ar draudimo sutarties suteikiamą teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, draudėjui išmokama suma privalo būti ne mažesnė už išperkamąją sumą.

Jeigu gyvybės draudimo sutartį pripažinus negaliojančia draudėjo naudai taikoma restitucija, draudikas privalo grąžinti draudėjui išperkamąją sumą, jeigu ji yra didesnė už draudėjo sumokėtas draudimo įmokas.

Išperkamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka ir apytikriai išperkamosios sumos dydžiai turi būti nurodyti gyvybės draudimo sutartyje.

Gyvybės draudimo sutartyje nustatyta tvarka draudėjas ir naudos gavėjas gali perleisti kitam asmeniui iš gyvybės draudimo sutarties atsirandančias turtines teises.

Draudėjui perleidus iš gyvybės draudimo sutarties atsirandančias teises, naudos gavėjo, išskyrus neatšaukiamą naudos gavėją, paskyrimas netenka galios.

Draudėjas gali prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisti iš gyvybės draudimo sutarties, susijusios su kapitalo kaupimu, atsirandančias šias turtines teises: teisę į draudimo išmoką ir teisę į išperkamąją sumą. Draudėjas gali įkeisti teisę į išperkamąją sumą tik neatšaukiamo naudos gavėjo sutikimu.

Naudos gavėjas teisę į draudimo išmoką gali įkeisti tik įvykus draudžiamajam įvykiui.

Apie atsirandančių iš gyvybės draudimo sutarties turtinių teisių įkeitimą draudikui turi būti pranešta raštu.

Įkaito turėtojo reikalavimas gali būti patenkintas iš draudimo išmokos tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Draudikas privalo patenkinti įkaito turėtojo reikalavimą iš draudimo išmokos tik pasibaigus šio įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui.

Įkaito turėtojas turi pirmenybės prieš naudos gavėją teisę į savo reikalavimo patenkinimą, išskyrus atvejį, kai naudos gavėjas yra neatšaukiamas. Jeigu neatšaukiamas naudos gavėjas paskirtas po atsirandančių iš draudimo sutarties turtinių teisių įkeitimo, įkaito turėtojas turi pirmenybės prieš neatšaukiamą naudos gavėją teisę į savo reikalavimo patenkinimą.

Draudikui patenkinus įkaito turėtojo reikalavimą, išperkamoji suma ar draudimo išmoka sumažinama dalimi, lygia draudiko patenkintų įkaito turėtojo reikalavimų daliai.

Draudėjas gali sudaryti sveikatos draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų, susijusių su sveikata.

Kai sveikatos draudimas yra nuostolių draudimas, naudos gavėju gali būti tik apdraustasis, o jo mirties atveju – paskirtasis naudos gavėjas.

Sveikatos draudimo sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 114 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 115, 116 ir 120 straipsnių nuostatos.

Kai sveikatos draudimo sutartis yra sumų draudimo sutartis, jai mutatis mutandis taikomos ir šio įstatymo 112, 117 ir 118 straipsnių nuostatos, bet netaikomos Civilinio kodekso nuostatos dėl nevisiško draudimo (6.999 straipsnis) ir papildomo draudimo (6.1000 straipsnis).

Draudikas, įgyvendindamas įstatymuose numatytas ar sveikatos draudimo sutarties suteikiamas teises, negali remtis tuo, kad:

Draudikas, įgyvendindamas gyvybės draudimo sutarties suteikiamas teises, draudimo sutarties galiojimo metu neturi teisės vienašališkai didinti draudimo įmokos, kai draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo amžiaus ir ligos, išskyrus atvejus, kai draudėjas ar apdraustasis tyčia sukelia sau ligą.

Bendrajame draudime dalyvaujančių draudikų tarpusavio teises ir pareigas nustato sutartis. Joje privalo būti nurodyta:

Pagrindinis draudikas naudojasi visomis draudiko teisėmis ir vykdo visas draudiko pareigas, jei šiame įstatyme nenustatyta kitaip.

Draudimo sutartis sudaroma pagal pagrindinio draudiko parengtas draudimo sutarties sąlygas.

Pagrindinio draudiko išduodamame draudimo liudijime, be Civilinio kodekso 6.991 straipsnio 1 dalyje nustatytų draudimo liudijimo rekvizitų, turi būti ši informacija:

Draudimo išmoka pagal bendrojo draudimo sutartį mokama vienu iš šių būdų, kuris privalo būti nurodytas draudimo sutartyje:

Kai draudimo sutartyje nustatyta, kad pagrindinis draudikas savo ir kitų dalyvaujančių bendrajame draudime draudikų vardu moka draudimo išmoką, draudėjas, naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo dėl draudimo išmokos išmokėjimo privalo kreiptis į pagrindinį draudiką.

Kai draudimo sutartyje nustatyta, kad kiekvienas dalyvaujantis bendrajame draudime draudikas moka prisiimtai draudimo rizikos daliai proporcingą draudimo išmokos dalį, draudėjas, naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo po to, kai pagrindinis draudikas konstatavo draudžiamojo įvykio faktą ir draudimo išmokos dydį, priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką, išmokėti dalį išmokos, privalo kreiptis į kiekvieną bendrajame draudime dalyvaujantį draudiką, atsižvelgiant į jų prisiimtos draudimo rizikos dalį. Jeigu tarp draudėjo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens ir vieno iš draudikų kyla ginčas dėl draudimo išmokos dalies mokėjimo, atsakovu teisme yra šis draudikas.

Bendrajame draudime dalyvaujantiems draudikams yra privalomas pagrindinio draudiko sprendimas, kuriuo konstatuojamas draudžiamojo įvykio faktas ar kad draudžiamojo įvykio nebuvo, draudimo išmokos dydis, ir sprendimas išmokėti draudimo išmoką.

Šio įstatymo 129 straipsnio nuostatos netaikomos draudimo įmonių ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių bendrajam draudimui Europos Sąjungos valstybėse narėse, atitinkančiam visus šiuos kriterijus:

Pagrindiniam draudikui taikomi šio įstatymo 53 arba 70 straipsnio reikalavimai.

Lietuvos Respublikos draudimo įmonių ir užsienio valstybių draudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, dalyvaujančių bendrajame draudime Europos Sąjungos valstybėse narėse, techninių atidėjinių formavimui, techninių atidėjinių padengimui turtu, statistinės ir kitos informacijos pateikimui priežiūros institucijai taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai.

Priežiūros institucija bendradarbiauja su Europos Komisija ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis analizuodama, ar nėra kliūčių šio straipsnio nuostatoms įgyvendinti, kaip laikomasi šio straipsnio nuostatų, ir stebėdama, ar šiomis nuostatomis nepiktnaudžiaujama dėl to, kad pagrindinis draudikas neprisiima visų pagrindinio draudiko teisių ir pareigų ar kad draudimo rizikos nereikalauja dviejų ar daugiau draudikų teikiamos draudimo apsaugos.

Šis straipsnis nustato teisę, taikytiną ne gyvybės draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiamos draudimo rizikos, esančios Europos Sąjungos valstybėse narėse, kai ne gyvybės draudimo sutarties šalys nepasirinko taikomos teisės.

Kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra draudimo rizika, taikoma šios Europos Sąjungos valstybės narės teisė arba, jei šios Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktai leidžia, kitos valstybės teisė.

Kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra ne toje pačioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra draudimo rizika, draudimo sutarties šalys gali pasirinkti Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, teisę arba valstybės, kurioje yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė, teisę.

Kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą arba verčiasi savarankiška profesine veikla, sudarant draudimo sutartį dėl su draudėjo veikla susijusių draudimo rizikų, esančių skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, draudimo sutarties šalys gali pasirinkti bet kurios iš šių valstybių narių teisę arba valstybės, kurioje yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ar draudėjo buveinė, teisę.

Nepaisydamos šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatų, sudarydamos draudimo sutartį dėl draudžiamųjų įvykių, galinčių įvykti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje negu valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika, draudimo sutarties šalys gali pasirinkti pirmosios valstybės narės teisę.

Didelės draudimo rizikos draudimo sutarties šalys gali laisvai pasirinkti taikomą teisę.

Tai, kad šio straipsnio 2 ar 6 dalyje nustatytais atvejais draudimo sutarties šalys pasirinko taikomą teisę, neturi įtakos Europos Sąjungos valstybės narės, su kuria yra susijusios visos kitos aplinkybės taikomos teisės pasirinkimo metu, imperatyvių teisės normų taikymui.

Draudimo sutarties šalių susitarimas dėl taikomos teisės pasirinkimo turi būti išreikštas ar aiškiai nurodytas draudimo sutartyje arba aiškiai numanomas iš konkrečių aplinkybių. Jeigu taip nėra arba jeigu sutarties šalys nepasirinko taikomos teisės, taikoma šiame straipsnyje nurodytos valstybės, su kuria draudimo sutartis yra susijusi labiausiai, teisė, tačiau didelei draudimo sutarties daliai, kuri yra labiau susijusi su kita valstybe negu su nurodyta šio straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse, išimties tvarka gali būti taikoma kitos valstybės teisė. Preziumuojama, kad draudimo sutartis yra labiausiai susijusi su Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, teise.

Jeigu draudimo sutartis sudaroma dėl draudimo rizikų, esančių daugiau kaip vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taikant šios dalies nuostatas laikoma, kad draudimo sutartis sudaryta iš keleto draudimo sutarčių, iš kurių kiekviena yra susijusi tik su viena valstybe nare.

Privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė.

Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai, ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų.

Kai privalomojo draudimo atveju Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, ir valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė prieštarauja viena kitai, taikoma pastarosios valstybės narės teisė.

Kai draudimo sutartis sudaroma dėl draudimo rizikų, esančių daugiau kaip vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir bent vienoje iš jų yra privalomasis draudimas, taikant šio straipsnio 2 dalies nuostatas laikoma, kad draudimo sutartis sudaryta iš keleto draudimo sutarčių, iš kurių kiekviena yra susijusi tik su viena valstybe nare.

Kai Europos Sąjungos valstybė narė numato privalomąjį draudimą ir draudikas privalo pranešti kompetentingoms institucijoms apie draudimo apsaugos pabaigą, draudimo apsaugos pabaiga teisinių pasekmių tretiesiems asmenims turi tik šios Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktuose nurodytomis aplinkybėmis.

Šis straipsnis nustato gyvybės draudimo sutartims taikytiną teisę, kai gyvybės draudimo sutarties šalys nepasirinko draudimo sutarčiai taikomos teisės.

Gyvybės draudimo sutartims taikoma įsipareigojimo pagal gyvybės draudimo sutartį Europos Sąjungos valstybės narės teisė.

Kai draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis draudėjas yra, o kitoje valstybėje narėje, draudimo sutarties šalys gali pasirinkti tos valstybės narės, kurios pilietybę turi draudėjas, teisę.

Šis skirsnis reglamentuoja intervencinių priemonių taikymą:

Teismo taikomos Civilinio kodekso 2.131 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 punktuose nurodytos priemonės, jeigu jos atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje nurodytus kriterijus, laikomos intervencinėmis priemonėmis.

Intervencinėmis priemonėmis laikomos priežiūros institucijos taikomos poveikio priemonės, numatytos šio įstatymo 204 straipsnio 5 ir 9 punktuose, ir kitos priežiūros institucijos poveikio priemonės, kurias taikydama priežiūros institucija, atsižvelgusi į galimas jų pasekmes, nurodė, kad taikomos poveikio priemonės yra intervencinės.

Tik teismas arba priežiūros institucija turi teisę priimti sprendimą dėl intervencinių priemonių taikymo.

Intervencinėms priemonėms taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Priežiūros institucija, gavusi teismo išsiųstas ekspertų ataskaitą ir rekomendacijas, nurodytas Civilinio kodekso 2.130 straipsnio 2 dalyje, privalo teismui pateikti išvadą dėl teismo ketinamų taikyti intervencinių priemonių. Teismas, priėmęs sprendimą taikyti intervencines priemones, apie priimtą sprendimą ir jo įsigaliojimą privalo nedelsdamas pranešti priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija privalo nedelsdama pranešti kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie teismo ar jos pačios priimtą sprendimą taikyti intervencines priemones ir jo įsigaliojimą, nurodydama galimas šių priemonių pasekmes kitos Europos Sąjungos valstybės narės fiziniams ar juridiniams asmenims. Jeigu yra galimybė, priežiūros institucija privalo apie tai pranešti kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms iki sprendimo taikyti intervencines priemones priėmimo.

Teismas ar priežiūros institucija, priėmę sprendimą taikyti intervencines priemones, privalo nedelsdami paskelbti sprendimo rezoliucinę dalį „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Priežiūros institucija privalo nedelsdama paskelbti teismo ar jos pačios sprendimo taikyti intervencines priemones rezoliucinę dalį Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytame skelbime turi būti nurodyta institucija, priėmusi sprendimą taikyti intervencines priemones, taikoma teisė ir paskirti laikinieji draudimo įmonės valdymo organo nariai.

Intervencinės priemonės taikomos ir turi teisinių pasekmių neatsižvelgiant į tai, ar informacija apie jas yra paskelbta šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, ar nepaskelbta.

Šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatos dėl informacijos apie intervencines priemones skelbimo netaikomos, kai intervencinės priemonės turi įtakos tik draudimo įmonės akcininkų ar draudimo įmonės arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialo darbuotojų teisėms. Priežiūros institucija turi teisę pavesti draudimo įmonei ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialui apie intervencines priemones pranešti šiems asmenims.

Reorganizuoti draudimo įmonę visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, ją pertvarkyti galima turint priežiūros institucijos leidimą, išduodamą priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Kai draudimo įmonė reorganizuojama teismo sprendimu, prieš priimdamas šį sprendimą teismas privalo gauti priežiūros institucijos išvadą.

Priežiūros institucija turi teisę įpareigoti draudimo įmonę pranešti suinteresuotiems asmenims apie reorganizavimo, pertvarkymo ir veiklos rūšies keitimo procedūras ir atsižvelgdama į šio įstatymo 148 straipsnio nuostatas nustatyti šios informacijos pateikimo tvarką.

Draudimo įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę priimti sprendimą likviduoti draudimo įmonę tik po to, kai draudimo įmonė šio įstatymo nustatyta tvarka yra perleidusi teises ir pareigas pagal draudimo sutartis ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka gavusi priežiūros institucijos leidimą likviduoti draudimo įmonę.

Priežiūros institucija sprendimą dėl leidimo likviduoti draudimo įmonę išdavimo priima per 30 darbo dienų nuo visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų pateikimo.

Prieš skiriant likvidatorių, likvidacinės komisijos narį ar šios komisijos pirmininką, priežiūros institucijos nustatyta tvarka turi būti gautas priežiūros institucijos pritarimas skiriamo asmens kandidatūrai. Priežiūros institucija sprendimą dėl pritarimo skiriamų asmenų kandidatūroms priima per 30 darbo dienų nuo visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų pateikimo.

Apie priimtą sprendimą likviduoti draudimo įmonę ir paskirti likvidatorių ar sudaryti likvidacinę komisiją ir paskirti likvidacinės komisijos pirmininką draudimo įmonė per 3 darbo dienas privalo raštu pranešti priežiūros institucijai.

Panaikinusi draudimo veiklos licencijos galiojimą, priežiūros institucija privalo įpareigoti draudimo įmonę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis ir nustatyti terminą, per kurį teisės ir pareigos privalo būti perleistos.

Draudimo įmonė, turėdama teisių ir pareigų, atsirandančių iš draudimo sutarčių, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą.

Jeigu draudimo įmonė per priežiūros institucijos nustatytą terminą neperleidžia teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis, priežiūros institucija privalo kreiptis į prokurorą su prašymu inicijuoti draudimo veiklos tyrimą Civilinio kodekso 2.124–2.131 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl draudimo įmonės priverstinio likvidavimo Civilinio kodekso 2.106 straipsnyje nurodytais pagrindais, privalo pranešti priežiūros institucijai ir gauti jos išvadą dėl priverstinio draudimo įmonės likvidavimo.

Likvidatoriaus ar likvidacinės komisijos narių ir šios komisijos pirmininko kandidatūras teismui pateikia priežiūros institucija. Priėmęs sprendimą likviduoti draudimo įmonę, paskirti likvidatorių ar likvidacinę komisiją ir šios komisijos pirmininką, teismas per 3 darbo dienas apie tai privalo raštu pranešti priežiūros institucijai.

Draudimo įmonės bankroto byla nagrinėjama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip.

Draudimo įmonės bankroto procesas vyksta tik teismo tvarka. Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia priežiūros institucija. Teismas priežiūros institucijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėja per 7 dienas.

Jeigu įstatymų nustatyta tvarka pareiškimą dėl draudimo įmonės bankroto bylos iškėlimo pateikia kiti asmenys, teismas, prieš priimdamas sprendimą iškelti bankroto bylą, privalo gauti priežiūros institucijos išvadą dėl draudimo įmonės nemokumo.

Administratoriaus kandidatūrą teismui pateikia priežiūros institucija.

Priėmęs sprendimą iškelti draudimo įmonės bankroto bylą, teismas per 3 darbo dienas apie tai privalo raštu pranešti priežiūros institucijai.

Draudimo įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu draudėjų ir kitų kreditorių susirinkimai nešaukiami. Jų interesams atstovauja priežiūros institucijos sudarytas kreditorių atstovų komitetas. Šis komitetas sudaromas iš ne daugiau kaip 15 narių. Į kreditorių atstovų komiteto sudėtį įeina draudėjai, apdraustieji, naudos gavėjai, nukentėję tretieji asmenys, kiti kreditoriai ir priežiūros institucijos atstovai. Kreditorių atstovų komiteto reglamentą tvirtina priežiūros institucija.

Pirmąjį kreditorių atstovų komiteto posėdį šaukia priežiūros institucija arba priežiūros institucijos pavedimu administratorius.

Užsienio valstybės draudimo įmonės reorganizavimas gali turėti teisinių pasekmių šios įmonės filialo Lietuvos Respublikoje draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms tik gavus priežiūros institucijos leidimą.

Priežiūros institucija turi teisę įpareigoti užsienio valstybės draudimo įmonės filialą pranešti apie reorganizavimo procedūras ir, atsižvelgdama į šio įstatymo 148 straipsnio nuostatas, nustatyti šios informacijos pateikimo tvarką.

Užsienio valstybės draudimo įmonė turi teisę priimti sprendimą nutraukti filialo, įsteigto Lietuvos Respublikoje, veiklą tik šio įstatymo nustatyta tvarka perdavusi teises ir pareigas pagal filialo draudimo sutartis ir gavusi priežiūros institucijos leidimą.

Priežiūros institucija sprendimą dėl leidimo išdavimo priima per 30 darbo dienų nuo visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų gavimo.

Užsienio valstybės draudimo įmonė, priėmusi sprendimą nutraukti filialo veiklą, privalo paskirti asmenį, atsakingą už filialo veiklos nutraukimą. Prieš skirdama asmenį, atsakingą už filialo veiklos nutraukimą, užsienio valstybės draudimo įmonė priežiūros institucijos nustatyta tvarka privalo gauti priežiūros institucijos pritarimą šio asmens kandidatūrai. Priežiūros institucija sprendimą dėl pritarimo šioje dalyje nurodytai kandidatūrai priima per 30 darbo dienų nuo visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų gavimo.

Apie priimtą sprendimą nutraukti Lietuvos Respublikoje įsteigto užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ir paskirti asmenį, atsakingą už filialo veiklos nutraukimą, užsienio valstybės draudimo įmonė per 3 darbo dienas raštu privalo pranešti priežiūros institucijai.

Užsienio valstybės draudimo įmonės filialo, įsteigto Lietuvos Respublikoje, veikla priverstinai nutraukiama priežiūros institucijai priėmus sprendimą panaikinti leidimo filialo draudimo veiklai galiojimą. Šiuo atveju asmens, atsakingo už veiklos nutraukimą, kandidatūrą teikia priežiūros institucija.

Jeigu įstatymų nustatyta tvarka sprendimą nutraukti Lietuvos Respublikoje įsteigto užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ketina priimti kitos Lietuvos Respublikos institucijos, asmens, atsakingo už veiklos nutraukimą, kandidatūrą pateikia priežiūros institucija. Priėmusi sprendimą nutraukti užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ir paskirti asmenį, atsakingą už veiklos nutraukimą, valstybės institucija per 3 darbo dienas apie tai privalo raštu pranešti priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija privalo nedelsdama pranešti kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie priimtą sprendimą likviduoti draudimo įmonę, nutraukti užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ar iškelti draudimo įmonės bankroto bylą, nurodydama galimas pasekmes šios Europos Sąjungos valstybės narės fiziniams ar juridiniams asmenims.

Jeigu yra galimybė, priežiūros institucija iki sprendimo likviduoti draudimo įmonę, nutraukti užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ar iškelti draudimo įmonės bankroto bylą priėmimo privalo apie tai pranešti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai.

Likviduojamos draudimo įmonės likvidatorius, likvidacinės komisijos pirmininkas, asmuo, atsakingas už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratorius privalo nedelsdamas paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ informaciją apie sprendimą likviduoti draudimo įmonę, nutraukti užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ar iškelti draudimo įmonės bankroto bylą.

Likviduojamos draudimo įmonės likvidatorius, likvidacinės komisijos pirmininkas, asmuo, atsakingas už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratorius privalo nedelsdamas paskelbti ištrauką iš priimto sprendimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Šiame skelbime, be kitų duomenų, privalo būti nurodytas priežiūros institucijos ir likviduojamos draudimo įmonės likvidatoriaus, likvidacinės komisijos pirmininko, asmens, atsakingo už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratoriaus adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti, teisė, taikoma likvidavimo ar bankroto procedūroms.

Likviduojamos draudimo įmonės likvidatorius, likvidacinės komisijos pirmininkas, asmuo, atsakingas už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratorius apie sprendimą likviduoti draudimo įmonę, nutraukti užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklą ar iškelti draudimo įmonės bankroto bylą privalo nedelsdamas raštu pranešti kiekvienam žinomam kreditoriui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šioje informacijoje privalo būti nurodyta:

Informacija, nurodyta šio straipsnio 5 dalyje, pateikiama lietuvių kalba ir Europos Sąjungos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų. Dokumente privalo būti antraštė „Kvietimas pareikšti kreditorių reikalavimus ir jų pareiškimo terminas“ visomis Europos Sąjungos oficialiomis kalbomis. Jeigu kreditorių reikalavimas atsiranda iš draudimo sutarties, informacija pateikiama Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų.

Kreditorius, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, naudodamasis teise pareikšti kreditorių reikalavimą, privalo pateikti kreditorių reikalavimą patvirtinančių dokumentų (jei tokie yra) kopijas, nurodyti datą, kada atsirado kreditorių reikalavimas, pareiškiamo reikalavimo dydį ir priemones, kuriomis šis reikalavimas yra užtikrintas. Kreditoriaus informacija pateikiama Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, tačiau informacijoje privalo būti antraštė lietuvių kalba „Kreditorių reikalavimas“ ar „Pastabos dėl kreditorių reikalavimo“.

Likviduojamos draudimo įmonės likvidatorius, likvidacinės komisijos pirmininkas, asmuo, atsakingas už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratorius privalo tinkamai ir reguliariai informuoti kreditorius apie likvidavimo ar bankroto procedūrų eigą.

Likviduojamos draudimo įmonės likvidatorius, likvidacinės komisijos pirmininkas, asmuo, atsakingas už užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą, ar bankrutuojančios draudimo įmonės administratorius privalo priežiūros institucijos nustatyta tvarka teikti informaciją priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu privalo pateikti informaciją apie draudimo įmonės likvidavimą, užsienio valstybės draudimo įmonės filialo veiklos nutraukimą ar draudimo įmonės bankrotą.

Likviduojamos, bankrutavusios draudimo įmonės ir užsienio valstybės draudimo įmonės filialo, kurio veikla nutraukiama, draudimo techninius atidėjinius dengiantis turtas, įtrauktas į šio įstatymo 35 straipsnio 7 dalyje nurodytą sąrašą, gali būti naudojamas tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų reiškiamiems kreditorių reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarčių, tenkinti, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį. Iš draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto ir lėšų, gautų jį perleidus, negali būti išieškoma pagal kitas draudimo įmonės ar kitos užsienio valstybės draudimo įmonės filialo prievoles.

Jeigu draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto nepakanka visiems likviduojamos ar bankrutavusios draudimo įmonės, užsienio valstybės draudimo įmonės filialo, kurio veikla nutraukiama, kreditorių reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarčių, patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą.

Kitos negu draudimo techninių atidėjinių turtas draudimo įmonės ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialo lėšos panaudojamos šio straipsnio 1 dalyje numatytų kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti iš draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto, ir visų kitų kreditorių reikalavimams tenkinti įstatymų nustatyta tvarka. Draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto likutis, likęs patenkinus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reiškiamus kreditorių reikalavimus, taip pat naudojamas visų kitų kreditorių reikalavimams tenkinti įstatymų nustatyta tvarka.

Jeigu kito turto negu dengiantis bankrutuojančios draudimo įmonės draudimo techninius atidėjinius nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, teismas kreditorių atstovų komiteto siūlymu, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nuomonę, administratoriaus prašymu turi teisę skirti iki 10 procentų draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto bankrutuojančios draudimo įmonės administravimo išlaidoms.

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą:

Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų draudimo sutarčių draudėjai įgyja kreditorių reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį už laikotarpį nuo draudimo sutarties pabaigos šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais iki draudimo sutartyje numatyto draudimo sutarties termino pabaigos.

Priežiūros institucijai panaikinus leidimo užsienio valstybės draudimo įmonės filialo draudimo veiklai galiojimą dėl to, kad filialo įsipareigojimai viršija filialui priskirtą turtą:

Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų draudimo sutarčių draudėjai įgyja kreditorių reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį už laikotarpį nuo draudimo sutarties pabaigos šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais iki draudimo sutartyje numatyto draudimo sutarties termino pabaigos.

Jeigu užsienio valstybės draudimo įmonės filialo įsipareigojimai tampa didesni už filialui priskirtą turtą po leidimo filialo draudimo veiklai galiojimo panaikinimo, priežiūros institucija konstatuoja šį faktą nutarimu. Šiuo atveju:

Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų draudimo sutarčių draudėjai įgyja kreditorių reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį už laikotarpį nuo draudimo sutarties pabaigos šio straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais iki draudimo sutartyje numatyto draudimo sutarties termino pabaigos.

Kiekvienas šio įstatymo 150 ar 151 straipsnyje numatytais pagrindais pasibaigusios gyvybės draudimo sutarties draudėjas įgyja kreditorių reikalavimo teisę į draudimo įmonę ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialą.

Jeigu gyvybės draudimo sutartis sudaryta tik dėl mirties rizikos, draudėjai įgyja kreditorių reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį nuo draudimo sutarties pabaigos šio įstatymo 150 ar 151 straipsnyje numatytais pagrindais iki draudimo sutartyje numatyto draudimo sutarties termino pabaigos.

Draudėjo, sudariusio su kapitalo kaupimu susijusią gyvybės draudimo sutartį, kreditorių reikalavimo dydis yra lygus to draudėjo draudimo sutarčiai sudarytų techninių atidėjinių dydžių sumai sutarties pabaigos dieną.

Perleidžiant teises ir pareigas pagal bankrutuojančios draudimo įmonės gyvybės draudimo sutartis, vietoj šio įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje, 42 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų terminų taikomas 30 dienų terminas.

Perleidžiant teises ir pareigas pagal bankrutuojančios draudimo įmonės gyvybės draudimo sutartis, šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2 punktas taikomas atsižvelgiant į šiame straipsnyje nustatytas išimtis.