Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas

Šio Įstatymo paskirtis yra nustatyti:

Šiuo Įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio Įstatymo priede.

Avarija – nenumatytas įvykis dėl darbo priemonių gedimo, darbo ar technologinių procesų pažeidimo ar kitų nenumatytų aplinkybių, sukėlęs pavojų žmonėms, aplinkai ir padaręs ar galėjęs padaryti žalą darbuotojų sveikatai ir (ar) aplinkai.

Darbdavys – kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalyje, taip pat valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.

Darbdavio įgaliotas asmuo – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (toliau – įmonė) ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo – įmonės vadovas arba darbdavys fizinis asmuo.

Darbo aplinka – darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, fizikinių, cheminių, biologinių ir kitų).

Darbo priemonės – darbo procese naudojamos mašinos, įrenginiai, aparatai, prietaisai, įrankiai, įtaisai ir kiti reikmenys.

Darbo sąlygos – darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai.

Darbo vieta – vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas.

Darbuotojas – kaip nustatyta Darbo kodekso 21 straipsnio 2 dalyje. Šiame Įstatyme darbuotoju taip pat yra laikomas asmuo, dirbantis kitų darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, ir asmuo, kuris vykdo neatlygintiną veiklą pagal Užimtumo įstatymo 9 straipsnį.

Darbuotojų atstovai – kaip nustatyta Darbo kodekso 165 straipsnio 2 dalyje.

Darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės ar laivo darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės ar laivo, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje.

Darbuotojų sauga ir sveikata – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.

Darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai – norminiai teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos arba pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos (įstatymai, Seimo, Vyriausybės nutarimai, socialinės apsaugos ir darbo ministro arba šio ministro su kitu ministru (kitais ministrais), sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai).

Incidentas – su darbu susijęs įvykis, dėl kurio darbuotojas nepatiria žalos sveikatai.

Įvykis darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, – įvykis, įskaitant eismo įvykį, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai arba dėl kurio darbuotojas miršta, nustatyta tvarka tiriamas nustatant jo priežastinį ryšį su darbu ir pripažįstamas ar nepripažįstamas nelaimingu atsitikimu darbe.

Neteko galios nuo 2024-06-21

Neteko galios nuo 2017-07-01

Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei.

Krūtimi maitinanti darbuotoja – darbuotoja, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad krūtimi maitina vaiką.

Neteko galios nuo 2017-07-01

Nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį, atliekant darbo funkcijas ar būnant darbo vietoje, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl kurio darbuotojas miršta, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe.

Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir:

Neseniai pagimdžiusi darbuotoja – darbuotoja, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginanti vaiką, iki jam sukaks vieni metai.

Nėščia darbuotoja – darbuotoja, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, patvirtinančią nėštumą.

Paauglys – asmuo nuo 16 iki 18 metų.

Pavojingas veiksnys – darbo aplinkoje esantis rizikos veiksnys, dėl kurio darbuotojas gali patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti.

Pavojus – galima grėsmė darbuotojų sveikatai ir gyvybei.

Potencialiai pavojingas įrenginys – Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme apibrėžtas potencialiai pavojingas įrenginys, naudojamas kaip darbo priemonė.

Profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga.

Profesinė rizika (rizika) – pavojų ir rizikos veiksnių galimai sukeltos žalos sveikatai sunkumo ir žalos pasireiškimo tikimybės santykis.

Profesinė sveikata – darbuotojų sveikata, kuriai išsaugoti ir stiprinti vykdoma darbo aplinkos kenksmingų veiksnių, lemiančių sveikatos pakenkimus, prevencija, darbo aplinkos pritaikymas darbuotojų fiziologinėms ir psichologinėms galimybėms, darbuotojų sveikatos priežiūra, įgyvendinamos sveikatos stiprinimo priemonės.

Vaikas – asmuo iki 16 metų.

Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančiame Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančiame Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinančiame Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB, su visais pakeitimais, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme.

Kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus.

Darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai. Dėl saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbuotojų atstovą, padalinio vadovą ar kitą darbdavio įgaliotą asmenį, darbdaviui atstovaujantį asmenį, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) ar kitas valstybės institucijas, teikdamas pasiūlymus ar reikalaudamas, kad būtų sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos.

Šis Įstatymas taikomas bet kuriai veiklai, įskaitant veiklą, vykdomą laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytus šio Įstatymo taikymo ypatumus. Šio Įstatymo 15 ir 46 straipsnių nuostatos taikomos statytojams (užsakovams), taip pat statinio projektavimo valdytojams ir (ar) statinio statybos valdytojams, jeigu statytojas (užsakovas), kaip įgaliotojas, pavedimo sutartimi nustatė įgaliotiniui – statinio projektavimo valdytojui ar statinio statybos valdytojui – vykdyti šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje statytojui (užsakovui) nustatytas pareigas.

Krašto apsaugos pareigūnams ir kariams, vidaus tarnybos sistemos, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas, šio Įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos netaikomos tik tais atvejais, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Šių institucijų pareigūnų ir karių tarnybą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose privalo būti nustatyti saugos ir sveikatos reikalavimai jiems vykdant specifinę veiklą.

Kai šio straipsnio 2 dalyje nurodyti pareigūnai ir kariai vykdo veiklą, nepriskiriamą šio straipsnio 2 dalyje nurodytai veiklai, taikomos šio Įstatymo, kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos.

Darbuotojų, dirbančių su radioaktyviosiomis medžiagomis ir kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, saugą ir sveikatą reglamentuoja Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai.

Savarankiškai dirbančiam asmeniui, kaip ši sąvoka apibrėžta Užimtumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte, vykdančiam savarankišką veiklą statybvietėje, mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio, 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 28 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio ir 33 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nuostatos.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija formuoja valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja šios politikos įgyvendinimą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras arba šis ministras su kitu (kitais) ministru tvirtina atitinkamus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, nustatydamas jų įsigaliojimo ir taikymo tvarką. Sveikatos apsaugos ministras tvirtina sveikatos saugos reglamentus (higienos normas). Juose nustato darbuotojų sveikatai nekenksmingus darbo aplinkos veiksnių dydžius.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras atstovauja Lietuvos Respublikos interesams darbuotojų saugos ir sveikatos srityje kitose šalyse ir tarptautinėse organizacijose.

Darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai rengiami vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintais Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendraisiais nuostatais (toliau – Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendrieji nuostatai).

Aukštųjų mokyklų studentai, profesinių mokyklų mokiniai privalo būti mokomi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pagal įgyjamas kvalifikacijas ir profesijas.

Bendrojo ugdymo mokyklos privalo supažindinti mokinius su bendraisiais saugos ir sveikatos darbe ir buityje reikalavimais.

Profesinės sveikatos specialistais gali dirbti sveikatos priežiūros specialistai, atitinkantys sveikatos apsaugos ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus.

Statinių projektavimo, statinių statybos saugos ir sveikatos koordinatoriai rengiami vadovaujantis aplinkos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta statinių projektavimo, statinių statybos saugos ir sveikatos koordinatorių mokymo ir jų žinių tikrinimo tvarka.

Darbuotojų atstovai atstovauja darbuotojų interesams sudarant jiems saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, vadovaudamiesi Darbo kodeksu, šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais.

Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos papildomos ir palankesnės saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo darbuotojams nuostatos negu galiojančiuose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose. Tokių nuostatų vykdymą kontroliuoja darbdaviui atstovaujantys asmenys, darbdavio įgalioti asmenys, darbuotojų atstovai kolektyvinėse sutartyse nustatyta tvarka ir Valstybinė darbo inspekcija.

Darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio Įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis ir duodamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones.

Darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą (toliau šiame straipsnyje – darbdavio paskirti asmenys). Jeigu įmonėje nėra tokių asmenų arba jų nepakanka, kad būtų tinkamai organizuojamos darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinės priemonės, darbdavys gali sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos arba bet kurios kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės (toliau šiame straipsnyje – valstybė narė) piliečiu, kitu fiziniu asmeniu, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis (toliau šiame straipsnyje – fizinis asmuo), ir (ar) Lietuvos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kitoje valstybėje narėje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kita organizacija, ar jų filialais (toliau šiame straipsnyje – juridinis asmuo) dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo. Visais atvejais darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, atsižvelgiant į įmonės ekonominės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones.

Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų įmonėse steigimo tvarką, darbdavio paskirtų asmenų funkcijas, teises ir pareigas nustato Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai. Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras. Šiuose nuostatuose, atsižvelgiant į ekonominės veiklos rūšis, darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, nustatoma, kiek privalo būti darbdavio paskirtų asmenų, juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų ir (ar) fizinių asmenų, atliekančių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, ir rūšys ekonominės veiklos, kurią vykdančiose įmonėse, atsižvelgiant į darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas gali atlikti darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris yra baigęs mokymus ir kurio žinios patikrintos Valstybinės darbo inspekcijos, vadovaujantis Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendraisiais nuostatais.

Darbdavio paskirti asmenys, juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai ar fiziniai asmenys, atliekantys darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, turi atitikti socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir turėti darbui reikalingas priemones. Šių asmenų pareiga yra rengti pasiūlymus dėl prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių ligų, koordinuoti tokių priemonių įgyvendinimą ir kontroliuoti, kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

Darbdavio paskirtiems asmenims suteikiama pakankamai laiko jų funkcijoms atlikti. Šiems asmenims netaikoma administracinė ar kita atsakomybė dėl veiklos organizuojant ir įgyvendinant prevencines priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata, jeigu jie veikė vadovaudamiesi šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais. Šie asmenys už savo darbą tiesiogiai atsiskaito darbdaviui atstovaujančiam asmeniui arba darbdavio įgaliotam asmeniui. Juridinio ar fizinio asmens, atliekančio darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, ir darbdavio tarpusavio įsipareigojimai nustatomi sutartyje dėl tokių funkcijų atlikimo. Šioje sutartyje privalo būti nustatytas juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų ir (ar) fizinių asmenų, atliekančių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, skaičius, kuris, atsižvelgiant į darbdavio paskirtų asmenų skaičių, turi būti ne mažesnis, kaip nustatyta Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose.

Darbdavys informuoja juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus ar fizinius asmenis, atliekančius darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, apie darbdavio paskirtus asmenis, įmonės darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais, ir apie gaisrų gesinimo bei evakavimo priemones.

Įpareigojimų suteikimas darbdavio paskirtiems asmenims, darbdavio įgaliotiems asmenims, juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai darbdaviui neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės darbuotojų saugos ir sveikatos srityje.

Juridiniai ar fiziniai asmenys, pagal sutartis su darbdaviais atliekantys darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, kiekvienais metais socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka teikia informaciją Valstybinei darbo inspekcijai apie darbdavius, kuriems teikė tokias paslaugas, ir darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, atlikusių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, skaičių.

Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės.

Statinių ir jų patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos, stabilumo ir tvirtumo, darbo vietų įrengimo, patalpose ir įmonės teritorijoje esančių judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų ir evakuacinių kelių įrengimo, elektros instaliacijos įrengimo, darbo vietų, esančių ne statiniuose įmonės teritorijoje (įmonei priklausančiame nuosavybės teise arba įstatymų nustatyta tvarka įmonės valdomame ar naudojamame žemės, vidaus ar jūros priekrantės vandenų plote su nustatytomis ribomis), bendruosius reikalavimus ir kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus darbo vietoms nustato Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai. Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras. Konkretūs darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai darbo vietų įrengimui įmonės statiniuose ir įmonės teritorijoje nustatomi projektuojant įmones, jų padalinius ar darbo vietas, įvertinant naudojamų darbo priemonių saugaus naudojimo reikalavimus, darbo, gamybos pobūdį, vadovaujantis Darboviečių įrengimo bendraisiais nuostatais ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, iš jų – higienos normomis.

Darbo patalpos, darbo vietos ir įmonės teritorija, kur galima rizika darbuotojų saugai, privalo būti pažymėtos darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytais ženklais.

Statinių, iš jų įmonių statinių, kuriuose įrengiamos darbo vietos, pripažinimo tinkamais naudoti ir jų naudojimo tvarką nustato aplinkos ministras.

Įmonėje privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo priemonės turi būti suprojektuotos, pagamintos ir įrengtos darbo vietoje taip, kad nebūtų sudaryta galimybė darbuotojui patekti į darbo priemonės pavojingas zonas, ypač zonas, kur yra judančios dalys; aukštos ar žemos temperatūros darbo priemonių paviršiai turi būti izoliuoti; darbo priemonių valdymo įtaisai turi atitikti ergonominius reikalavimus; neturi būti galimybės darbo priemonę atsitiktinai įjungti, turi būti numatyta, kaip darbo priemonę operatyviai išjungti; darbo priemonių keliamas triukšmas, vibracija ar kita darbo aplinkos tarša neturi viršyti higienos normose nustatytų ribinių verčių (dydžių).

Įmonės įsigyjamos darbo priemonės privalo atitikti privalomuosius saugos reikalavimus. Privalomuosius darbo priemonių saugos reikalavimus bei jų atitikties įvertinimo procedūras nustato atitinkami techniniai reglamentai. Tais atvejais, kai gaminamoms ir tiekiamoms į rinką darbo priemonėms netaikomi techninių reglamentų nustatyti reikalavimai, darbo priemonės turi atitikti kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Saugaus darbo priemonių naudojimo reikalavimus nustato Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai. Privalomi konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai nustatomi darbo priemonės dokumentuose (naudojimo taisyklėse, naudojimo instrukcijose). Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti jos gamintojas. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nurodyti šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, rengiami įvertinant darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, nurodytus Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose nuostatuose, kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, darbo priemonių naudojimo dokumentuose.

Potencialiai pavojingus įrenginius remontuoja, pertvarko, jų techninę būklę prižiūri ir tikrina tik specialiai paskirti atlikti tokius darbus darbuotojai. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros tvarką nustato Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas.

Įmonės teritorijoje transporto priemonių eismas organizuojamas pagal atitinkamos transporto rūšies eismo taisykles.

Už visų rūšių transporto priemonių saugaus eismo organizavimą įmonės teritorijoje atsako darbdaviui atstovaujantis asmuo arba jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuodamas darbą įmonėje, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę, darbo ir poilsio režimą, darbo apmokėjimą taip, kad būtų sudarytos sąlygos, skatinančios darbuotojus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo:

Darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, vadovaujasi šiais bendraisiais rizikos vertinimo ir darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais:

Darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės tvarką įmonėje, ją svarsto su darbuotojais, su darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetu ir jiems praneša apie įpareigojimus, duotus padalinių vadovams dėl darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės ir priemonių įgyvendinimo įmonėje, padaliniuose, darbo vietose.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo šiame straipsnyje nurodytas priemones ar jų dalį įgyvendinti gali pavesti darbdavio įgaliotam asmeniui (asmenims), nurodytiems šio Įstatymo 32 straipsnyje.

Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir darbuotojų sveikatos patikrinimo grafiką, su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus ir kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko. Tuo atveju, kai darbuotojo sveikata nepatikrinama grafike nustatytu laiku dėl ne nuo darbuotojo priklausančių priežasčių, darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti dėl galimo pavojaus savo sveikatai. Privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku. Už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Privalomai sveikata tikrinama:

Darbuotojai, pajutę neigiamą darbo ar darbo aplinkos poveikį sveikatai, turi teisę pasitikrinti sveikatą, o darbdavys, įtaręs, kad darbuotojo sveikatos būklė gali kelti grėsmę darbuotojo ar kitų darbuotojų saugai ir sveikatai, turi teisę siųsti darbuotoją pasitikrinti sveikatą kitu laiku, negu nustatytas darbuotojų sveikatos patikrinimo grafike. Darbdavys privalo suteikti darbuotojui pakankamai laiko pasitikrinti sveikatą. Tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje nurodyta, kad darbas ir (ar) darbo aplinka pakenkė darbuotojo sveikatai, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už laiką, kurio metu jis tikrinosi sveikatą savo iniciatyva.

Darbuotojų, vairuojančių antžeminio, oro ir vandens transporto priemones, sveikatos patikrinimo prieš jiems išvykstant į reisą tvarką nustato darbdavys.

Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo ir jam nemokamas darbo užmokestis.

Privalomo įsidarbinančių asmenų, darbuotojų, taip pat asmenų, kurių darbas buvo susijęs su profesine rizika dėl kancerogenų, mutagenų, reprotoksinių ir biologinių medžiagų poveikio, sveikatos patikrinimo ir jo apmokėjimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.

Įmonėse darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmens higienos patalpos su prausyklomis, dušais, tualetais.

Įmonėse, kuriose naudojamos pavojingos medžiagos ar yra kitų sveikatai kenksmingų veiksnių, sanitarinės bei asmens higienos patalpos įrengiamos laikantis tokių patalpų įrengimo specialių reikalavimų. Tokių sanitarinių bei asmens higienos patalpų įrengimo reikalavimai nustatomi darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, atsižvelgiant į darbo pobūdį, naudojamas medžiagas, darbuotojų skaičių.

Įmonės darbo medicinos punktai, maitinimo patalpos įmonėje įrengiami pagal tokių patalpų įrengimo reikalavimus, įvertinant darbo (technologinio proceso) pobūdį, darbuotojų skaičių.

Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus tvirtina sveikatos apsaugos ministras ir socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Darbdavio suteikiamos patalpos darbuotojams laikinai gyventi dėl darbo vietų kilnojamojo pobūdžio privalo tenkinti minimalius tokių patalpų buities ir higienos reikalavimus.

Buities ir higienos patalpų, skirtų laikinai apgyvendinti darbuotojus, reikalavimus nustato socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtinti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai, kiti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys higienos reikalavimus gyvenamosioms patalpoms.

Darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų dirbti jam pavestą darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas ir (ar) neišmokytas saugiai jį atlikti. Darbuotojas instruktuojamas atsižvelgiant į jo darbo vietą ar atliekamą darbą, jį priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą ar darbo vietą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, naujas technologijas. Kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių ir instruktuojant suteiktų žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo arba darbdavio įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į darbuotoją veikiančius kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius, organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokyklose, mokymo įstaigose, kurios vykdo mokymą vadovaudamosi Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendraisiais nuostatais. Instruktavimas ir mokymas vykdomas darbuotojo darbo laiku, atnaujinamas pasikeitus ar atsiradus naujai profesinei rizikai ir prireikus kartojamas.

Darbuotojas, darbdavių susitarimu pasiųstas laikinam darbui į įmonę iš kitos įmonės, negali pradėti dirbti tol, kol jis neinformuotas apie esamus ir galimus rizikos veiksnius įmonėje, į kurią jis pasiųstas dirbti, neinstruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat dirba, buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti. Į kitą įmonę pasiųstiems dirbti darbuotojams taip pat privalo būti suteikta informacija apie įmonėje paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais, ir apie gaisrų gesinimo bei evakavimo priemones, taip pat jie turi būti supažindinti su šio Įstatymo 22 straipsnyje nurodytais darbuotojų evakavimo planais. Darbuotojus, atliekančius kitose įmonėse darbus ar teikiančius paslaugas, ir darbuotojus, atliekančius įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas kontrolės funkcijas, instruktuoja jų darbdaviai.

Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų, pagal kurias instruktuojami darbuotojai, dirbantys bet kurios ekonominės veiklos rūšies įmonėje, rengimo ir darbuotojų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, instruktavimo tvarką nustato Valstybinė darbo inspekcija.

Darbuotojai, paskirti atlikti nuolatinę potencialiai pavojingų įrenginių priežiūrą ar juos pertvarkyti, darbų su potencialiai pavojingais įrenginiais vadovai privalo turėti tinkamą kvalifikaciją arba turi būti įgiję specialiųjų žinių ir įgūdžių pagal valstybės institucijų, atsakingų už atskirų kategorijų ar kategorijų parametrų potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros administracinį reglamentavimą, nustatytus reikalavimus. Darbuotojai, paskirti naudoti potencialiai pavojingus įrenginius, turi būti apmokyti, jų mokymo ir žinių patikrinimo tvarką nustato darbdavys.

Neteko galios 2020-05-01.

Atsižvelgiant į ekonominės veiklos rūšių įmonių ypatumus ir profesinę riziką, Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendrųjų nuostatų pagrindu darbdaviai gali rengti ir, suderinę su Valstybine darbo inspekcija, tvirtinti atskirų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojų mokymo ir jų žinių tikrinimo nuostatus.

Atskiroms ekonominės veiklos rūšims įstatymai gali nustatyti kitokią darbuotojų mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo tvarką, negu nustatyta Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendruosiuose nuostatuose. Tokiu atveju darbuotojai mokomi ir jų žinios darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinamos tų įstatymų nustatyta tvarka.

Neteko galios nuo 2011 m. kovo 1 d.

Kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įrengimas darbo vietose ir (ar) darbo patalpose turi būti numatomas darbo ar gamybos technologinių procesų projektavimo metu, įvertinant darbo ar gamybos procesuose naudojamas medžiagas, darbo priemones ir galimus rizikos veiksnius. Pasikeitus darbo, technologiniams procesams ar pradėjus naudoti medžiagas, darbo priemones, darbdavys, įvertinęs profesinę riziką, prireikus tobulina esamas ir (ar) įrengia naujas kolektyvines apsaugos priemones.

Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.

Darbdavio įgalioti asmenys organizuoja asmeninių apsaugos priemonių laikymą, džiovinimą, skalbimą, valymą, taisymą, tikrinimą konkrečios asmeninės apsaugos priemonės dokumentuose, kuriuos kartu su priemone pateikia asmeninės apsaugos priemonės gamintojas, nustatyta tvarka.

Jeigu darbai susiję su tarša, darbuotojams turi būti nemokamai išduodamos asmens higienos priemonės (muilas, rankšluosčiai ir kita). Jeigu darbai susiję su pavojingų cheminių medžiagų ar cheminių mišinių naudojimu, darbuotojams, atsižvelgiant į cheminės medžiagos ar cheminio mišinio saugos duomenų lapo informaciją apie cheminės medžiagos ar cheminio mišinio savybes ir nuorodas dėl kenksmingumo pašalinimo priemonių naudojimo, turi būti nemokamai išduodamos kenksmingumo pašalinimo priemonės.

Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatus ir privalomuosius šių priemonių saugos reikalavimus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Padalinio vadovas, o kai jo nėra – darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo organizuoti pirmosios pagalbos suteikimą darbuotojams ir, jeigu reikia, iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų darbe, ūmių susirgimų darbe atvejais.

Padalinio vadovas, o kai jo nėra – darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo skubiai organizuoti darbuotojų, susirgusių darbo vietoje arba nukentėjusių nuo traumų ar ūmių ligų, gabenimą į sveikatos priežiūros įstaigas, kai nebūtina kviesti greitosios medicinos pagalbos arba kai dėl nenumatytų priežasčių ar aplinkybių greitoji medicinos pagalba nesuteikiama.

Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos, įmonių darbo medicinos punktai atlieka sveikatos priežiūros funkcijas, numatytas Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose. Darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyta teikti įmonės darbuotojams ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas.

Įmonės padaliniuose gerai matomose vietose turi būti priemonės, reikalingos pirmajai pagalbai suteikti, nuorodos (ženklai), kur yra medicinos punktas.

Darbuotojai, kuriems yra pavojus susirgti užkrečiamąja liga, skiepijami darbdavio lėšomis. Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

Kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais. Darbuotojai, rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, privalo:

Konkrečios darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijose, pareigybių aprašymuose ir nuostatuose.

Vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai, ir laikantis Vyriausybės nustatytų įdarbinimo sąlygų.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo, priimdamas į darbą asmenis iki aštuoniolikos metų ir sudarydamas jiems saugias ir sveikas darbo sąlygas, vadovaujasi Vyriausybės patvirtintu Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, darbo ir profesinio parengimo organizavimo tvarkos aprašu, kuriame nustatomi šių asmenų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo, jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo, profesinio parengimo organizavimo ir vykdymo, praktinio mokymo laiko ypatumai, šiems asmenims draudžiami dirbti darbai, sveikatai kenksmingi, pavojingi veiksniai.

Vaikų, dirbančių lengvus darbus, darbo laiko trukmė:

Paauglių darbo laiko trukmė – ne daugiau kaip aštuonios valandos per dieną kartu su kasdiene pamokų trukme ir ne daugiau kaip keturiasdešimt valandų per savaitę kartu su pamokų trukme.

Paauglių, dirbančių pagal pameistrystės darbo sutartį, darbo laikas įmonėje negali trukti ilgiau kaip aštuonias valandas per dieną (kartu su kasdiene pamokų (paskaitų) trukme ir teorinių žinių įgijimo įmonėje ir mokymo darbo vietoje trukme) ir ne ilgiau kaip keturiasdešimt valandų per savaitę (kartu su savaitės pamokų (paskaitų) trukme ir teorinių žinių įgijimo įmonėje ir mokymo darbo vietoje trukme).

Asmenų iki aštuoniolikos metų, kai jie dirba daugiau negu vienoje darbovietėje ar mokosi profesinio mokymo įstaigoje ir dirba, kasdienio ir savaitės darbo laiko kiekvienoje darbovietėje ir praktinio mokymo laiko trukmė sumuojama.

Vaikai gali dirbti leidžiamus lengvus darbus laisvu nuo mokymosi metu, išskyrus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytus draudimus.

Vaikų darbas rytais nuo šeštos iki septintos valandos prieš pamokas draudžiamas.

Asmenų iki aštuoniolikos metų darbas naktį:

Asmenų iki aštuoniolikos metų poilsio laikas:

Vaikams jų pageidavimu suteikiamos kasmetinės atostogos arba nemokamos atostogos per mokinių atostogas. Vaikams turi būti užtikrintas keturiolikos kalendorinių dienų iš eilės poilsis per mokinių vasaros atostogas. Vaikams suteikiama ne mažiau kaip keturiolika kalendorinių dienų iš eilės kasmetinių atostogų arba nemokamų atostogų per mokinių vasaros atostogas, jeigu dirbama per visas tų metų mokinių vasaros atostogas.

Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms darbuotojoms turi būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos.

Vyriausybė tvirtina Nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi maitinančių darbuotojų darbo sąlygų aprašą, kuriame nustato nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms darbuotojoms kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių bei profesinės rizikos vertinimo ir informacijos apie darbo sąlygas teikimo tvarką, nėščioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms draudžiamus darbus, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms pavojingų darbo sąlygų, kenksmingų veiksnių ir medžiagų sąrašą.

Jeigu pavojingų ar kenksmingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja nebepatirtų tokių veiksnių poveikio. Jeigu pakeitus darbo sąlygas tokio poveikio neįmanoma pašalinti, darbdavys privalo perkelti tokią darbuotoją (jos sutikimu) į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Perkeltai į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo į kitą darbą (darbo vietą) jos gautas darbo užmokestis.

Jeigu nėra galimybės nėščią darbuotoją perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar būsimo kūdikio sveikatai, nėščiai darbuotojai (jos sutikimu) suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų ir jų metu mokamas jai priklausantis mėnesinis darbo užmokestis.

Jeigu nėra galimybės neseniai pagimdžiusią ar krūtimi maitinančią darbuotoją po nėštumo ir gimdymo atostogų perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar kūdikio sveikatai, tokiai darbuotojai (jos sutikimu) suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, iki vaikui sueis vieni metai, ir jai per tą laikotarpį mokamos įstatymų nustatytos motinystės socialinio draudimo išmokos.

Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias darbuotojas skirti viršvalandiniams darbams be jų sutikimo draudžiama.

Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios darbuotojos gali būti skiriamos budėti, dirbti naktį, poilsio ir švenčių dienomis ir siunčiamos į komandiruotes tik su jų sutikimu. Jeigu tokios darbuotojos nesutinka dirbti naktį arba pateikia pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos dirbti dieną. Jeigu dėl objektyvių priežasčių tokių darbuotojų neįmanoma perkelti į dieninį darbą, joms suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios arba vaiko priežiūros atostogos, iki vaikui sueis vieni metai. Atostogų iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios metu mokamas darbuotojai priklausantis mėnesinis darbo užmokestis.

Krūtimi maitinančiai darbuotojai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui krūtimi maitinti. Darbuotojos pageidavimu pertraukas kūdikiui krūtimi maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui krūtimi maitinti apmokamos pagal darbuotojos darbo užmokestį.

Kai nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai reikia pasitikrinti sveikatą, ji privalo būti atleidžiama nuo darbo ir už tą laiką paliekamas darbo užmokestis, jeigu pasitikrinti sveikatą reikia darbo metu.

Darbuotojų saugos ir sveikatos būklė nustatoma įvertinus profesinę riziką pagal tai, kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kokie kenksmingi ir (ar) pavojingi veiksniai nustatyti darbo vietose ar kitose įmonės vietose, kur darbuotojai gali būti darbo laiku, kokie profesinės rizikos įvertinimo rezultatai, kokių prevencijos priemonių imtasi profesinei rizikai šalinti ar mažinti.

Neteko galios 2020-05-01.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja profesinės rizikos vertinimą įmonėje. Tuo atveju, kai įmonėje nėra kompetentingo personalo darbo vietoms ar objektams, kur turi būti vertinama rizika, nustatyti, rizikai tirti ir pagal tyrimo rezultatus nustatyti, šioms paslaugoms įmonė samdo įstaigas ar asmenis iš kitur. Darbo vietas ar objektus, kur turi būti įvertinta profesinė rizika, darbdaviui gali nurodyti darbo inspektorius.

Profesinės rizikos vertinimo bendruosius nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras. Kompetencijos reikalavimus rizikos veiksnių tyrimo įstaigoms nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras.

Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, atsižvelgdamas į ekonominės veiklos rūšis, darbuotojų skaičių ir vykdomos veiklos, galinčios kelti grėsmę darbuotojų saugai ir sveikatai, pobūdį, nustato kategorijas darbdavių, kurie teikia informaciją apie darbuotojų saugos būklę ir darbo vietų atitiktį darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams, ir šios informacijos pateikimo Valstybinei darbo inspekcijai tvarką.

Darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti.

Darbo aplinkos veiksnių leistinas ribines vertes (dydžius) nustato sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai.

Darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka.

Darbuotojų saugos ir sveikatos ekspertizė (darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimo atitikties įvertinimas) skiriama prieš pradedant naudoti naujas įmones ar įmonių padalinius, prieš tiekiant į rinką darbo priemones, asmenines apsaugos priemones, tiriant įvykių darbe, dėl kurių darbuotojai patiria žalą sveikatai, ar profesinių ligų aplinkybes ir priežastis, sprendžiant ginčus, kilusius dėl profesinės rizikos įvertinimo duomenų tikrumo.

Įvertinimą, ar naujos įmonės arba jų padaliniai atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir atitinkami reglamentai.

Darbo priemonių, asmeninių apsaugos priemonių atitikties privalomiesiems saugos reikalavimams įvertinimo tvarką nustato atitinkami techniniai reglamentai.

Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius tvirtina darbuotojų saugos ir sveikatos ekspertizių skyrimo tiriant įvykius darbe, dėl kurių darbuotojai patiria žalą sveikatai, ir profesines ligas tvarkos aprašą. Šios ekspertizės, jeigu jas atlieka ne valstybinės įstaigos, apmokamos iš Valstybinei darbo inspekcijai šiam tikslui skirtų lėšų.

Nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius ir mirtinus:

Pagal nukentėjusiųjų skaičių nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į pavienius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria vienas darbuotojas, ir grupinius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria daugiau negu vienas darbuotojas.

Neteko galios nuo 2014-05-01.

Profesinės ligos skirstomos pagal pasireiškimo laiką ir požymius:

Įvykis darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo turi būti ištirti ir jų tyrimo rezultatai surašyti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka. Incidentas tiriamas ir registruojamas įmonės darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekant įvykio darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, tyrimą, nustatomos jo aplinkybės ir priežastys bei nurodomos priemonės panašių įvykių priežastims pašalinti.

Įvykį darbe, dėl kurio darbuotojas patyrė žalą sveikatai, bet jo sveikatai nėra sunkiai pakenkta, nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo tiria darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš darbdavio atstovo (atstovų), kurį (kuriuos) skiria darbdaviui atstovaujantis asmuo, ir darbuotojų atstovo (atstovų) saugai ir sveikatai. Kai nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo įvyksta kelyje tarp darbo vietos ir kitos darbovietės, jį tiria darbdavio, pas kurį vykstama, sudaryta komisija.

Įvykį darbe, dėl kurio sunkiai pakenkta darbuotojo sveikatai ar darbuotojas mirė, tiria Valstybinė darbo inspekcija, dalyvaujant darbdavio atstovui ir darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai. Valstybinė darbo inspekcija taip pat tiria įvykį darbe, dėl kurio darbuotojas patyrė žalą sveikatai, bet jo sveikatai nėra sunkiai pakenkta, ir nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo, kai įmonėje nepakanka darbuotojų dvišalei komisijai, nurodytai šio straipsnio 2 dalyje, sudaryti arba kai darbuotojas ar darbdavys, nesutikdamas su dvišalės komisijos ištirto nelaimingo atsitikimo darbe arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo tyrimo aktu, pateikia skundą vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui.

Įvykis darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ar miršta dėl su darbu nesusijusios ligos arba norėdamas nusižudyti ar susižaloti, kai prieš jį yra panaudojamas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, kai darbuotojas daro nusikalstamą veiką arba savavališkai (be darbdavio žinios) dirba sau (savo interesais), nelaimingiems atsitikimams darbe nepriskiriamas.

Profesinė liga privalo būti ištirta, profesinės ligos priežasčių tyrimo išvados ir profesinės ligos patvirtinimas turi būti surašyti profesinės ligos priežasčių tyrimo akte ir profesinės ligos patvirtinimo akte Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu.

Darbuotojas arba jo įgaliotas asmuo gali dalyvauti atliekant įvykio darbe, dėl kurio patiria žalą sveikatai, arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo, arba profesinės ligos tyrimą, turi teisę susipažinti su tyrimo medžiaga, privalo gauti nelaimingo atsitikimo darbe aktą arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo aktą, arba profesinės ligos priežasčių tyrimo aktą ir profesinės ligos patvirtinimo aktą.

Darbuotojas ar darbdavys, nesutikdami su nelaimingo atsitikimo darbe arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo, arba profesinės ligos priežasčių tyrimo aktais, gali juos skųsti vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimas dėl pareiškimų, kuriuose skundžiami nelaimingų atsitikimų darbe arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo, arba profesinės ligos priežasčių tyrimo aktai, gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Jeigu darbuotojas, darbdavys, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) ar Fondo valdybos teritorinis skyrius nesutinka su profesinės ligos patvirtinimo aktu, gali jį skųsti Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai. Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija sprendžia ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu. Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija sudaroma iš 12 Sveikatos apsaugos ministerijos, darbdavių ir darbuotojų organizacijų ir kitų valstybės įstaigų atstovų. Ne mažiau kaip 5 šios komisijos nariai turi būti asmens sveikatos priežiūros specialistai, turintys galiojančias medicinos praktikos licencijas, suteikiančias teisę verstis medicinos praktika pagal įgytą profesinę kvalifikaciją. Šios komisijos sudarymo, veiklos, jos kompetencijai priskiriamų ginčytinų klausimų, susijusių su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministro patvirtinti Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatai. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos narių darbas apmokamas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu darbuotojas, darbdavys, Fondo valdyba ar Fondo valdybos teritorinis skyrius nesutinka su Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sprendimu, gali jį skųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Įvykį darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir dėl kurio mirė 3 ir daugiau darbuotojų, tiria komisija. Šios komisijos pirmininkas yra vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, nariai – vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjas ir šio skyriaus 2 darbo inspektoriai. Atliekant tyrimą, dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovo (atstovų) skirti asmenys.

Ūmias profesines ligas, dėl kurių mirė 3 ir daugiau darbuotojų, tiria komisija. Šios komisijos pirmininkas yra vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, nariai – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas (jo pavaduotojas) ar vadovo paskirti atstovai, Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjas, Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus inspektorius. Atliekant tyrimą dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai.

Nelaimingų atsitikimų darbe aktai įteikiami nukentėjusiam darbuotojui arba jo atstovui, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, Valstybinei darbo inspekcijai ir Fondo valdybos teritoriniam skyriui. Sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe atvejais Valstybinė darbo inspekcija nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagą perduoda prokuratūrai.

Profesinių ligų patvirtinimo aktai įteikiami nukentėjusiam darbuotojui arba jo atstovui, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, Valstybinei darbo inspekcijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Visų ištirtų nelaimingų atsitikimų darbe aktai, taip pat profesinių ligų patvirtinimo aktai registruojami ir įtraukiami į apskaitą Valstybinėje darbo inspekcijoje vadovaujantis atitinkamai Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais. Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose ir Profesinių ligų valstybės registro nuostatuose nustatyta tvarka profesinės ligos taip pat registruojamos Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Profesinių ligų valstybės registre. Profesinių ligų valstybės registro nuostatus tvirtina Vyriausybė.

Nelaimingų atsitikimų darbe aktai ir tyrimo medžiaga, profesinių ligų patvirtinimo aktai ir tyrimo medžiaga saugomi įmonėje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas ar buvo užregistruota profesinė liga, ir Valstybinėje darbo inspekcijoje vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos nustatytais dokumentų saugojimo terminais.

Visi įvykiai darbe, dėl kurių darbuotojas patiria žalą sveikatai, nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinės ligos įmonėje registruojami atitinkamai Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės.

Darbdaviui atstovaujančio asmens atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą gali būti sumažinama įvertinus priemones, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ėmėsi šio Įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

Darbuotojui, kuris pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ar įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminius dokumentus, kuriuos privalėjo vykdyti ir su jais buvo supažindintas (instruktuotas ir (ar) apmokytas, kaip laikytis jų reikalavimų), taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.

Statytojas (užsakovas), statinio projektavimo valdytojas, statinio statybos valdytojas, saugos ir sveikatos koordinatorius, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir dėl to neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymas (Žin., 1993, Nr. 55-1064);

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 88-1669);