Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 2, 9-2, 12, 13, 40, 57, 64, 71, 71-1, 75, 78, 78-1, 79, 84, 85, 90, 116, 117, 120 straipsnių, XII skyriaus penktojo skirsnio, 2 priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 4-3, 9-3, 13-2, 14-1, 34-1, 53-1 straipsniais ir XII skyriaus šeštuoju, septintuoju, aštuntuoju skirsniais įstatymas

Tipas Įstatymas

Publikavimas 2020-11-05

Būsena Galiojantis

Ministerija Lietuvos Respublikos Seimas

Šaltinis TAR

LIETUVOS RESPUBLIKOS

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-751 2, 92, 12, 13, 40, 57, 64, 71, 711, 75, 78, 781, 79, 84, 85, 90, 116, 117, 120 STRAIPSNIŲ, XII SKYRIAUS PENKTOJO SKIRSNIO, 2 PRIEDO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 43, 93, 132, 141, 341, 531 STRAIPSNIAIS IR XII SKYRIAUS ŠEŠTUOJU, SEPTINTUOJU, AŠTUNTUOJU SKIRSNIAIS

ĮSTATYMAS

2020 m. lapkričio 5 d. Nr. XIII-3346

Vilnius

1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas

Papildyti 2 straipsnį nauja 101 dalimi:

„101. Europos Sąjungos vidaus nuotolinė prekyba prekėmis – prekių, kurias tiekėjas siunčia ar gabena arba kurios siunčiamos ar gabenamos jo vardu, tiekimas, įskaitant atvejus, kai tiekėjas netiesiogiai dalyvauja gabenant ar siunčiant prekes, kaip tai suprantama pagal 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės, su visais pakeitimais 5a straipsnį, iš kitos valstybės narės negu ta, kurioje baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas pirkėjui, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

1) prekių pirkėjas yra apmokestinamasis asmuo arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, kai šių asmenų prekių įsigijimas kitoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2006/112/EB 3 straipsnio 1 dalies nuostatas yra ne PVM objektas, arba kitas neapmokestinamasis asmuo;

2) tiekiamos prekės nėra naujos transporto priemonės, taip pat nėra prekės, kurias tiekėjas patiekia pirkėjui pats ar savo užsakymu surinkdamas (sumontuodamas) ar instaliuodamas jas pirkėjo nurodytoje vietoje (neatsižvelgiant, ar jos išbandomos).“

Buvusią 2 straipsnio 101 dalį laikyti 102 dalimi.

Papildyti 2 straipsnį 191 dalimi:

„191. Nuotolinė prekyba iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis – prekių, kurias tiekėjas siunčia ar gabena arba kurios siunčiamos ar gabenamos jo vardu, tiekimas, įskaitant atvejus, kai tiekėjas netiesiogiai dalyvauja gabenant ar siunčiant prekes, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 282/2011 5a straipsnį, iš trečiosios teritorijos ar trečiosios valstybės, pirkėjui valstybėje narėje, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

Pakeisti 2 straipsnio 40 dalį ir ją išdėstyti taip:

„40. Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, – kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui (išskyrus Civilinio kodekso įsakmiai nurodytus atvejus), tačiau mokesčio administratoriumi šiame Įstatyme vadinama tik Valstybinė mokesčių inspekcija.“

2 straipsnis. Įstatymo papildymas 43 straipsniu

Papildyti Įstatymą 43 straipsniu:

„43 straipsnis. Prekių tiekimas naudojantis elektronine sąsaja

Kai apmokestinamasis asmuo, naudodamas elektroninę sąsają – prekyvietę, platformą, portalą ar panašias priemones, sudaro sąlygas, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 282/2011 5b straipsnį, nuotolinei prekybai iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurios importuojamos siuntose, kurių savoji (pačių prekių) vertė neviršija 150 eurų, laikoma, kad tas apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia tas prekes.

Kai apmokestinamasis asmuo, naudodamas elektroninę sąsają – prekyvietę, platformą, portalą ar panašias priemones, Europos Sąjungoje neįsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui sudaro sąlygas, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 282/2011 5b straipsnį, tiekti prekes neapmokestinamajam asmeniui Europos Sąjungoje, laikoma, kad sąlygas tiekti prekes sudarantis apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia tas prekes.“

3 straipsnis. 92 straipsnio pakeitimas

Papildyti 92 straipsnį 3 dalimi:

„3. Šio straipsnio nuostatos netaikomos šio Įstatymo 43 straipsnyje nustatytais prekių tiekimo atvejais.“

4 straipsnis. Įstatymo papildymas 93 straipsniu

Papildyti Įstatymą 93 straipsniu:

„93 straipsnis. Gabenimui, kai prekės tiekiamos naudojantis elektronine sąsaja, taikoma taisyklė

Jeigu pagal šio Įstatymo 43 straipsnį laikoma, kad apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia prekes, prekių siuntimas arba gabenimas priskiriamas to apmokestinamojo asmens vykdomam tiekimui.“

5 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Kai tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Tais atvejais, kai tiekiamų prekių gabenimas prasidėjo trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje, prekių tiekimas, kai prekes tiekia importuotojas, ir bet koks tolesnis tiekimas laikomas įvykusiu šalies teritorijoje, jeigu prekės buvo importuotos Lietuvos Respublikoje.“

Pakeisti 12 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, prekių tiekimas laikomas įvykusiu šalies teritorijoje šiais atvejais:

1) kai vykdant Europos Sąjungos vidaus nuotolinę prekybą prekėmis, jos yra šalies teritorijoje tuo momentu, kai baigiasi šių prekių siuntimas ar gabenimas pirkėjui;

2) kai vykdant nuotolinę prekybą iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurios importuojamos į kitą valstybę narę, jos yra šalies teritorijoje tuo momentu, kai baigiasi šių prekių siuntimas ar gabenimas pirkėjui;

3) kai vykdant nuotolinę prekybą iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, jos importuojamos šalies teritorijoje ir joje baigiasi šių prekių siuntimas ar gabenimas pirkėjui, jeigu šioms prekėms taikomas PVM turi būti deklaruotas pagal šio Įstatymo XII skyriaus septintajame skirsnyje nurodytą specialią schemą.“

Pripažinti netekusia galios 12 straipsnio 4 dalį.

6 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 13 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:

„15. Telekomunikacijų paslaugos, radijo ir televizijos transliavimo paslaugos, elektroniniu būdu teikiamos paslaugos (nurodytos Reglamente (ES) Nr. 282/2011, ir kitos panašios paslaugos) asmeniui, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, laikomos suteiktomis šalies teritorijoje, jeigu šis asmuo yra įsikūręs šalies teritorijoje, t. y. jeigu jo buveinė (jeigu tai ne fizinis asmuo) arba nuolatinė gyvenamoji vieta (jeigu tai fizinis asmuo) yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu prekių tiekėjas arba paslaugų teikėjas ir pirkėjas bendrauja elektroniniu būdu, tačiau pati prekė patiekiama arba paslauga suteikiama ne elektroniniu būdu, toks bendravimas nelaikomas elektroniniu būdu suteiktomis paslaugomis.“

Pripažinti netekusiomis galios 13 straipsnio 151, 152 ir 153 dalis.

7 straipsnis. Įstatymo papildymas 132 straipsniu

Papildyti Įstatymą 132 straipsniu:

„132 straipsnis. Tam tikrų prekių tiekimo ir tam tikrų paslaugų suteikimo vietos nustatymo išimtys

Vykdant Europos Sąjungos vidaus nuotolinę prekybą prekėmis ir (arba) teikiant šio Įstatymo 13 straipsnio 15 dalyje nurodytas paslaugas asmenims, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir (arba) 13 straipsnio 15 dalies nuostatos netaikomos (nurodytos prekės laikomos patiektomis ir paslaugos laikomos suteiktomis šalies teritorijoje, kai atitinka atitinkamai šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir (arba) 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas), jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

1) asmuo, tiekiantis prekes ir (arba) teikiantis paslaugas, yra įsikūręs (t. y. jo buveinė arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra) tik vienoje valstybėje narėje ir neturi padalinių valstybėse narėse, o jeigu šis asmuo yra įsikūręs (t. y. jo buveinė arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra) už Europos Sąjungos teritorijos ribų, jis turi padalinį tik vienoje valstybėje narėje;

2) šios dalies 1 punkte nurodyto asmens bendra šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų siunčiamų ar gabenamų į kitą, negu nurodyta šios dalies 1 punkte, valstybę narę prekių ir (arba) šio Įstatymo 13 straipsnio 15 dalyje nurodytų paslaugų, teikiamų asmenims, kurie nėra apmokestinamieji asmenys ir kurie yra įsikūrę (t. y. kurių buveinė arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra) kitoje, negu nurodyta šios dalies 1 punkte, valstybėje narėje, vertė (neįskaitant PVM) einamaisiais kalendoriniais metais neviršija ir praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 10 000 eurų (kai netenkinama šioje dalyje nurodyta sąlyga dėl tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų sumos, įskaitant prekes, kurias tiekiant, ir (arba) paslaugas, kurias teikiant ši suma viršijama, taikomos atitinkamai šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir (arba) 13 straipsnio 15 dalies nuostatos);

3) šios dalies 1 punkte nurodytas asmuo nėra pasirinkęs taikyti nuostatų, iš esmės tolygių šio straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas atitinkantis prekių tiekėjas, vykdantis Europos Sąjungos vidaus nuotolinę prekybą prekėmis, kurių siuntimas ar gabenimas į kitą valstybę narę prasideda šalies teritorijoje, ir (arba) šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas atitinkantis Lietuvos Respublikoje įsikūręs ar šalies teritorijoje padalinį turintis paslaugų teikėjas turi teisę pasirinkti taikyti atitinkamai šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir (arba) 13 straipsnio 15 dalies nuostatas. Šis pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius nuo pasirinkimo dienos visiems prekių tiekėjo ir (arba) paslaugų teikėjo sudaromiems atitinkamiems sandoriams. Dėl šios pasirinkimo teisės prekių tiekėjas ir (arba) paslaugų teikėjas su prašymu centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka privalo kreiptis į vietos mokesčio administratorių.“

8 straipsnis. Įstatymo papildymas 141 straipsniu

Papildyti Įstatymą 141 straipsniu:

„141 straipsnis. Specialūs apmokestinimo momento nustatymo atvejai

Neatsižvelgiant į šio Įstatymo 14 straipsnio nuostatas:

1) jeigu pagal šio Įstatymo 43 straipsnį laikoma, kad apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia prekes, jo vykdomo prekių tiekimo apmokestinimo momentas ir tiekimo tam apmokestinamajam asmeniui apmokestinimo momentas yra ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tuo metu, kai įvyksta mokėjimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 282/2011 41a straipsnį;

2) vykdant nuotolinę prekybą iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurioms taikomos šio Įstatymo XII skyriaus septintojo skirsnio nuostatos, apmokestinimo momentas yra ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda atlikus šių prekių tiekimą, kuris laikomas atliktu tada, kai įvyksta mokėjimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 282/2011 61b straipsnį.“

9 straipsnis. Įstatymo papildymas 341 straipsniu

Papildyti Įstatymą 341 straipsniu:

„341 straipsnis. Prekės, kurioms taikoma speciali schema

Importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, kurioms taikomas PVM turi būti deklaruotas pagal šio Įstatymo XII skyriaus septintajame skirsnyje nurodytą specialią schemą, jeigu muitinei ne vėliau kaip pateikiant importo deklaraciją nurodomas prekių tiekėjui arba jo vardu veikiančiam importo tarpininkui suteiktas atskiras PVM mokėtojo kodas, skirtas šiai specialiai schemai taikyti.“

10 straipsnis. 40 straipsnio pakeitimas

Pripažinti netekusiu galios 40 straipsnio 1 dalies 24 punktą.

Pakeisti 40 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą ir ją išdėstyti taip:

„4. Importo PVM neapmokestinamos prekės, fizinio asmens atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntmenose (dokumentų siuntose, pašto siuntose ar pašto siuntiniuose). Siuntmena laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 45 eurų. Siuntmena laikoma nekomercinio pobūdžio, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:“.

11 straipsnis. Įstatymo papildymas 531 straipsniu

Papildyti Įstatymą 531 straipsniu:

„531 straipsnis. Prekių tiekimui naudojantis elektronine sąsaja taikoma speciali taisyklė

Jeigu pagal šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalį laikoma, kad apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia prekes, tų prekių tiekimas tam apmokestinamajam asmeniui apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą.“

12 straipsnis. 57 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) PVM mokėtojai, išskyrus:

asmenis, kurie PVM mokėtojais įregistruoti vien dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių ir nevykdo jokios ekonominės veiklos;

apmokestinamuosius asmenis, kurie PVM mokėtojais įregistruoti vien dėl šio Įstatymo XII skyriaus penktajame, šeštajame ar septintajame skirsnyje nustatytų schemų taikymo;“.

13 straipsnis. 64 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 64 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Pirkimo PVM, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas už iš kitos valstybės narės įsigyjamas prekes, į PVM atskaitą gali būti įtrauktas tik tuo atveju, kai įsigytų prekių apmokestinamoji vertė ir pardavimo PVM, apskaičiuotas už šias prekes, yra deklaruoti šio Įstatymo nustatyta tvarka teikiamoje PVM deklaracijoje, o PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuria įformintas prekių tiekimas ir kuri atitinka reikalavimus, keliamus PVM sąskaitai faktūrai, kuria įforminamas prekių tiekimas kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. Jeigu PVM sąskaita faktūra nėra gauta, tačiau prievolė apskaičiuoti pardavimo PVM pagal šio Įstatymo 14 arba 141 straipsnį atsirado, pirkimo PVM gali būti atskaitytas, jeigu tenkinami kiti šioje dalyje nustatyti reikalavimai. Ta pačia tvarka atskaitomos ir pirkimo PVM sumos už prekes ir paslaugas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas prievolė apskaičiuoti pardavimo PVM už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas tenka jų pirkėjui.“

14 straipsnis. 71 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 71 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas tenka pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo registruotas PVM mokėtoju šio Įstatymo XII skyriaus penktajame, šeštajame ir septintajame skirsniuose nustatyta tvarka.“

Pakeisti 71 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Užsienio apmokestinamasis asmuo PVM mokėtoju privalo registruotis per šalies teritorijoje esantį padalinį, o jeigu tokio padalinio nėra, – per paskirtą Lietuvos Respublikoje esantį fiskalinį agentą. Reikalavimas paskirti fiskalinį agentą netaikomas kitose valstybėse narėse ar teritorijose, kuriose taikomos savitarpio pagalbos taikymo dokumentų nuostatos, iš esmės savo taikymo sritimi tolygios 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, ir 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje su visais pakeitimais nuostatoms, įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims ir apmokestinamiesiems asmenims, kurie PVM mokėtojais registruojasi dėl šio Įstatymo XII skyriaus penktajame, šeštajame ir septintajame skirsniuose nurodytų specialių schemų taikymo (jie PVM mokėtojais gali būti registruojami tiesiogiai). Užsienio apmokestinamasis asmuo neprivalo registruotis PVM mokėtoju, jeigu jis šalies teritorijoje vykdo tik šią veiklą:

1) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą neapmokestinamos PVM;

2) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą nėra PVM objektas;

3) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą būtų apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, išskyrus šio Įstatymo 41, 49 straipsniuose, taip pat 53 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5, 6 punktuose ir 5, 6, 10 dalyse bei 531 straipsnyje nurodytą veiklą.“

Pripažinti netekusia galios 71 straipsnio 8 dalį.

Pakeisti 71 straipsnio 11 dalį ir ją išdėstyti taip:

Šis dokumentas nepakeičia oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Neprisiimame atsakomybės už galimus netikslumus, atsiradusius perkeliant originalą į šį formatą.