LegalizePakeitimų istorija
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas
10 versijos
· 2008-04-03
2024-10-11
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2023-05-01
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2020-07-30
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2020-06-12
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2020-05-01
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2019-07-01
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2019-04-25
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2016-01-18
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
Pakeitimai 2016-01-18
@@ -1,18 +1,14 @@
# Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas
Suvestinė redakcija nuo 2014-01-31 iki 2016-01-17
Suvestinė redakcija nuo 2016-01-18 iki 2019-04-24
Įstatymas paskelbtas: Žin. 2008, Nr. 47-1747, i. k. 1081010ISTA00X-1478
TAR pastaba. Pakeisti 5, 6 ir 8 priedai.
Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Nr. XII-762, 2014-01-23, paskelbta TAR 2014-01-30, i. k. 2014-00718
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo Nr. X-1478 45 straipsnio ir 5, 6, 8 priedų pakeitimo įstatymas
LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMAS
Nauja redakcija nuo 2016-01-18:
Nr. XII-2233, 2015-12-22, paskelbta TAR 2016-01-06, i. k. 2016-00361
Lietuvos Respublikos Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMAS
2008 m. balandžio 3 d. Nr. X-1478
@@ -24,109 +20,177 @@
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas nustato Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių profesinės kvalifikacijos, įgytos ES, EEE ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir mechanizmus, administracinį bendradarbiavimą, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.
2. Šis įstatymas nesudaro kliūčių Lietuvos Respublikai kitų teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti trečiųjų šalių piliečių už ES, EEE valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos ribų įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją, visais atvejais turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų.
3. Įstatymo nuostatos yra suderintos su šio įstatymo 8 priede nurodytais ES teisės aktais.
2 straipsnis. Taikymo sritis
1. Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus, negu šio įstatymo 8 priede nurodytus, ES teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.
2. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
3. Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.
4. Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja ES teisės aktai.
5. Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija.
1. Šis įstatymas nustato Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių (toliau – valstybių narių piliečiai) profesinės kvalifikacijos, įgytos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir procedūras, administracinį bendradarbiavimą, taisykles dėl teisės iš dalies užsiimti reglamentuojama profesija ir kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje atliktos profesinės praktikos pripažinimo, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją arba verstis laisvąja profesija (toliau – dirbti pagal reglamentuojamą profesiją) Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.
2. Šis įstatymas nustato pagrindinio rengimo medicinos gydytojų ir gydytojų specialistų (toliau – medicinos gydytojai), bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, vaistininkų, akušerių ir architektų būtiniausius rengimo reikalavimus Lietuvos Respublikoje.
3. Šis įstatymas nesudaro kliūčių Lietuvos Respublikai kitų teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti valstybių narių piliečių, trečiųjų valstybių piliečių už Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos ribų ir trečiųjų valstybių piliečių, įgijusių profesinę kvalifikaciją Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją, visais atvejais turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų.
4. Šio įstatymo nuostatos yra suderintos su šio įstatymo 6 priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.
2 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
1. Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus negu šio įstatymo 6 priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.
2. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
3. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, atlikusiems profesinę praktiką ne kilmės valstybėje narėje.
4. Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.
5. Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai.
6. Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija.
7. Šio įstatymo nuostatos netaikomos notarams.
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas – principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją.
2. Bendrieji profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijai (bendrosios platformos) – rinkinys tam tikrų kriterijų, pagal kuriuos kompensuojami tam tikros profesinės kvalifikacijos esminiai skirtumai, nulemti įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros reglamentuojamos profesijos rengimo reikalavimų neatitikimo. Tokie esminiai skirtumai nustatomi lyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumų gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklos sričių. Pasiūlymus dėl bendrųjų profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijų Europos Komisijai gali teikti kompetentinga institucija arba Lietuvos Respublikoje įregistruota profesinė asociacija ar organizacija, atstovaujanti tam tikros profesijos asmenims valstybės narės ir europiniu lygiu.
3. Formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai:
1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba
2) išduoti trečiosios šalies institucijų ir pripažinti valstybės narės, jei jo turėtojas turi atitinkamos profesijos valstybėje narėje trejų metų patirtį ir jei ta patirtis joje pripažįstama.
4. Juridinio asmens vadovas – bet kuris asmuo, einantis tokias pareigas:
1) juridinio asmens vadovo arba juridinio asmens filialo vadovo, arba
2) juridinio asmens savininko, juridinio asmens ar juridinio asmens filialo vadovo pavaduotojo, jeigu tos pareigos suteikia lygiavertę atsakomybę kaip ir pavaduojamam įmonės savininkui ar vadovui, arba
3) vadovo, kai jo pareigos yra komercinio ir (arba) techninio pobūdžio ir kai jis atsakingas už vieną ar daugiau juridinio asmens padalinių.
5. Kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje įgyta profesinė kvalifikacija ir kurioje leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją.
6. Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.
7. Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.
8. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba – profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija.
9. Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.
10. Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal darbo sutartį ar savarankiškai pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla valstybėje narėje. Profesinė patirtis tvirtinama kompetentingos institucijos išduotu tam tikru dokumentu.
11. Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.
12. Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
13. Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.
14. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – komitetas, kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas.
15. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas.
16. Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.
17. Reglamentuojamas mokymas – specialus mokymas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomas profesiniu rengimu, stažuote ar profesine praktika. Profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.
18. Valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija.
2. Bendrasis profesinio pasirengimo testas (toliau – bendrasis pasirengimo testas) – tam tikrą profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims skirtas standartizuotas profesinio tinkamumo testas, naudojamas visose susitarusiose dėl tokio testo sudarymo valstybėse narėse.
3. Bendrieji profesinio pasirengimo pagrindai (toliau – bendrieji pasirengimo pagrindai) – visoms dėl profesinio pasirengimo pagrindų susitarusioms valstybėms narėms bendras būtiniausių žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinys, būtinas siekiant dirbti pagal tam tikrą profesiją.
4. Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos kreditas (toliau – ECTS kreditas) – Europos aukštojo mokslo erdvėje naudojamas Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) vienetas.
5. Europos profesinė kortelė – elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad asmuo įvykdė visas sąlygas, būtinas norint laikinai ir kartais teikti paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje, arba kad profesinė kvalifikacija būtų pripažinta siekiant įsisteigti priimančiojoje valstybėje narėje.
6. Formalios kvalifikacijos įrodymas – kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad įgyta profesinė kvalifikacija ar paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba trečiosios valstybės institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, pripažįstami valstybės narės, jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažįstama.
7. Juridinio asmens vadovas – asmuo, kuris yra:
1) juridinio asmens ar jo filialo vadovas arba
2) juridinio asmens savininką pavaduojantis asmuo, juridinio asmens ar jo filialo vadovo pavaduotojas, įgaliotas atlikti pavaduojamojo įmonės savininko ar vadovo funkcijas ir atsakingas už pavestų funkcijų vykdymą, arba
3) vadovas, kai jo pareigos yra komercinio ir (arba) techninio pobūdžio ir kai jis atsakingas už vieną ar daugiau juridinio asmens padalinių.
8. Kilmės valstybė narė – Lietuvos Respublika, kita valstybė narė, kuriose įgyta profesinė kvalifikacija arba kuriose leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui dirbti pagal profesiją, arba kuriose jis yra teisėtai įsisteigęs ir kuriose gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.
9. Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų ar profesinės praktikos pripažinimo klausimais.
10. Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesijos atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.
11. Mokymasis visą gyvenimą – bendrasis ugdymas, profesinis rengimas, visą gyvenimą trunkantis neformalusis švietimas ir savišvieta, kuriais tobulinamos žinios, įgūdžiai ir kompetencija, įskaitant ir profesinės etikos žinias.
12. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba – profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija, sprendžianti strateginius profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimus.
13. Priimančioji valstybė narė – Lietuvos Respublika ar kita valstybė narė, kurioje asmuo siekia įsisteigti arba laikinai ir kartais teikti paslaugas ir kurioje gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.
14. Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.
15. Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla visą darbo laiką arba jam prilygstantį ne visą darbo laiką valstybėje narėje.
16. Profesinė praktika – siekiant įgyti teisę dirbti pagal tam tikrą profesiją būtina prižiūrima profesinė praktika, atliekama rengimo, kurį baigus išduodamas diplomas, metu arba po jo, įskaitant atvejus, nurodytus šio įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje.
17. Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.
18. Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.
19. Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.
20. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – iš valstybių narių atstovų sudarytas komitetas, kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas ir kuris pateikia nuomonę Europos Komisijai strateginiais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.
21. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas, prižiūrintis, kad būtų tinkamai įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos.
22. Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.
23. Reglamentuojamas profesinis rengimas (toliau – reglamentuojamas rengimas) – specialus rengimas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos. Papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.
24. Svarbios bendrojo intereso priežastys – bendrojo intereso priežastys, kurias svarbiomis pripažįsta Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.
25. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija.
26. Vidaus rinkos informacinė sistema (toliau – IMI) – Europos Komisijos sukurta elektroninė priemonė, kurios paskirtis – sudaryti palankesnes sąlygas valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio ir šių institucijų ir Europos Komisijos administraciniam bendradarbiavimui.
4 straipsnis. Pripažinimo rezultatai
1. Lietuvos Respublikai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.
2. Asmuo gali pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
3. Profesija, pagal kurią asmuo siekia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.
1. Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo turi teisę dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.
2. Asmuo gali dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
3. Reglamentuojama profesija, pagal kurią asmuo siekia dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jeigu apimama veikla yra panaši.
4. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, teisė iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje suteikiama laikantis šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.
5. Šio įstatymo 1 priede nurodytos asociacijos ir organizacijos suteikia savo nariams formalios kvalifikacijos įrodymus ir užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju prievardžiu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.
5 straipsnis. Europos profesinė kortelė
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį Lietuvos Respublikoje.
2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems laikinai ir kartais teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį.
3. Kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti kitoje valstybėje narėje ar teikti paslaugas laikinai ir kartais pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos atlieka visus parengiamuosius darbus, susijusius su IMI sukurta atskira pareiškėjo byla (IMI byla), kaip numatyta šio straipsnio 4 dalyje. Šiuo atveju Europos profesinę kortelę išduoda priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija.
4. Europos profesinės kortelės išdavimo ir IMI bylos sukūrimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria kompetentingas institucijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti.
6. Asmuo, turintis atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir siekiantis profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba laikinai ir kartais teikti paslaugas, gali pasirinkti – pateikti paraišką išduoti Europos profesinę kortelę ar pasinaudoti šio įstatymo II ir III dalyse numatytomis procedūromis.
7. Europos profesinė kortelė, kai asmuo siekia laikinai ir kartais teikti paslaugas, prilygsta šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytai deklaracijai.
8. Asmeniui, siekiančiam įsisteigti Lietuvos Respublikoje ir turinčiam Europos profesinę kortelę, savaime nėra suteikiama teisė užsiimti atitinkama reglamentuojama profesija, jeigu jai Lietuvos Respublikoje yra taikomi registracijos reikalavimai ar kitos kontrolės procedūros.
9. Tuo atveju, kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje ir kai minėta profesija Lietuvos Respublikoje nėra reglamentuojama, IMI bylą tvarko Lietuvos Respublikos pagalbos centras.
6 straipsnis. Teisė iš dalies užsiimti profesine veikla
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos suteikia teisę iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:
1) specialistas yra kvalifikuotas ir atitinka kitus reikalavimus, kad galėtų kilmės valstybėje narėje užsiimti ta profesine veikla, kuria siekia iš dalies užsiimti Lietuvos Respublikoje;
2) esami skirtumai tarp teisėtai vykdomos profesinės veiklos kilmės valstybėje narėje ir Lietuvos Respublikoje reglamentuojamos profesijos yra tokie dideli, kad kompensacinių priemonių taikymas asmeniui reikštų reikalavimą pabaigti visą Lietuvos Respublikoje reikalaujamą mokymo ar studijų programą, siekiant užsiimti reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje be apribojimų;
3) profesinė veikla gali būti objektyviai atskirta nuo kitos veiklos, priskiriamos Lietuvos Respublikos reglamentuojamai profesijai.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šios straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsižvelgia į tai, ar asmuo profesine veikla gali užsiimti autonomiškai kilmės valstybėje narėje.
3. Prašymas iš dalies užsiimti profesine veikla gali būti atmestas, jeigu tokį atmetimą pateisina svarbios bendrojo intereso priežastys, susijusios su visuomenės sveikata ar paslaugų gavėjų saugumu, ir tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti, ir neviršijama tai, kas yra būtina tam tikslui įgyvendinti.
4. Paraiškos siekiant įsisteigti Lietuvos Respublikoje nagrinėjamos pagal šio įstatymo III dalies I ir V skyrių nuostatas.
5. Paraiškos siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, kai tokia profesinė veikla daro poveikį visuomenės sveikatai ar saugai, nagrinėjamos pagal šio įstatymo II dalies nuostatas.
6. Nukrypstant nuo šio įstatymo 9 straipsnio 15 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies nuostatų, kai suteikiama teisė užsiimti profesine veikla iš dalies Lietuvos Respublikoje, ta veikla turi būti vykdoma naudojant kilmės valstybėje narėje įgytą profesinį vardą.
7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytas profesinis vardas turi būti naudojamas kilmės valstybės narės kalba.
8. Asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija suteikė teisę užsiimti profesine veikla iš dalies, paslaugų gavėjams turi aiškiai nurodyti savo profesinės veiklos sritį.
9. Šis straipsnis netaikomas asmenims, kurių profesinė kvalifikacija pripažįstama vadovaujantis automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principu pagal šio įstatymo III dalies II, III ir IV skyrius.
II DALIS
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS
5 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo principas
1. Nepažeidžiant šio įstatymo 6 ir 7 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).
2. Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai arba vienkartinai dirbti pagal tam tikrą profesiją.
3. Paslaugų teikimo laikinumą ir vienkartiškumą kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.
4. Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo įsisteigimo valstybėje narėje ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų, jei profesija toje valstybėje narėje nereglamentuojama. Ši nuostata netaikoma, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.
5. Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pvz., dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, Lietuvos Respublikoje nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją.
6 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo išimtys
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS LAIKINAI IR KARTAIS
7 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo principas
1. Nepažeidžiant šio įstatymo 8 ir 9 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).
2. Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai ir kartais dirbti pagal tam tikrą profesiją.
3. Paslaugų teikimą laikinai ir kartais kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.
4. Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo valstybėje narėje ar keliose valstybėse narėse ne trumpiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų, jeigu profesija įsisteigimo valstybėje narėje nereglamentuojama. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos, kuri pateikiama kompetentingai institucijai, siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas, pateikimo dienos. Vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.
5. Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pavyzdžiui, dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje.
8 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo išimtys
Teisėtą įsisteigimą kitoje valstybėje narėje įrodęs paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo:
1) narystės arba registracijos profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jeigu tai privaloma asmenims, siekiantiems dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje. Kompetentinga institucija pagal šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalį tam tikroms profesijoms ar jų grupėms gali nustatyti automatinės laikinosios registracijos arba pro forma narystės tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje reikalavimus. Tokios registracijos ar narystės reikalavimas negali vilkinti ar kitaip apsunkinti teikti paslaugas ir sudaryti jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos ir, kai taikytina, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos atnaujintos deklaracijos kopiją, jei profesijos susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje, arba jų kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo III dalies III skyrių, šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar pro forma narystę;
1) narystės arba registracijos profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jeigu tai privaloma asmenims, siekiantiems dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje. Kompetentinga institucija pagal šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį tam tikroms profesijoms ar jų grupėms gali nustatyti automatinės laikinosios registracijos arba asocijuotos (pro forma) narystės tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje reikalavimus. Tokios registracijos ar narystės reikalavimas negali vilkinti ar kitaip apsunkinti paslaugų teikimo ir sudaryti jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos ir, kai taikytina, šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos atnaujintos deklaracijos kopiją, jeigu profesijos susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje, arba jų kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo III dalies III skyrių, šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar asocijuotą (pro forma) narystę;
2) registracijos socialinio draudimo institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai. Paslaugos teikėjas turi iš anksto arba, kai būtina, suteikęs paslaugas, nedelsdamas pranešti šiame punkte nurodytai institucijai apie paslaugas, kurias jis ketina suteikti ar suteikė.
7 straipsnis. Išankstinė deklaracija, jeigu paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą
9 straipsnis. Išankstinė deklaracija, jeigu paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą
1. Kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš valstybės narės persikelia į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų, jis iš anksto pateikia kompetentingai institucijai rašytinę deklaraciją, kurioje nurodomi duomenys apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.
2. Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas.
2. Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti paslaugas laikinai ir kartais.
3. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokiu būdu. Deklaracijos formą tvirtina kompetentinga institucija, suderinusi su profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių paskyrusia institucija.
@@ -138,43 +202,67 @@
3) profesinės kvalifikacijos įrodymai;
4) šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju – bet kokie dokumentai, įrodantys, kad paslaugos teikėjas užsiėmė tam tikra veikla ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų;
5) apsaugos srities profesijų atstovams – įrodymai dėl teistumo nebuvimo, kai tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams.
5. Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos profesiniu vardu.
6. Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.
7. Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo apimtis negali būti didesnė, negu būtina šioje dalyje minimam tikslui pasiekti.
8. Kompetentinga institucija apie savo sprendimą tikrinti kvalifikaciją ar jos netikrinti praneša paslaugos teikėjui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos. Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos praneša paslaugos teikėjui apie vėlavimo priežastį ir numatomo sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo dienos, priėmimo datą.
9. Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Pirmenybė teikiama profesinio tinkamumo testui. Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sprendimo netikrinti kvalifikacijos priėmimo ar nuo sprendimo leisti pradėti teikti paslaugas priėmimo dienos.
10. Jei kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.
11. Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 7–9 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos profesinį vardą.
8 straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas
1. Dėl bet kurios paslaugos teikimo kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu informaciją teikia pagal šio įstatymo 53 straipsnio nuostatas.
3. Kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį.
9 straipsnis. Paslaugos gavėjams suteiktina informacija
4) bet kokie dokumentai, įrodantys, kad paslaugos teikėjas užsiėmė tam tikra veikla ne trumpiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų, jeigu profesija arba jos rengimas yra nereglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos pateikimo kompetentingai institucijai dienos;
5) apsaugos srities, sveikatos sektoriaus profesijų ir profesijų, susijusių su nepilnamečių asmenų ugdymu, įskaitant vaikų priežiūrą, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sritį, atstovams – pažyma, patvirtinanti, kad nebuvo nei trumpalaikį, nei ilgalaikį laikotarpį uždrausta dirbti pagal atitinkamą profesiją, ar kompetentingos institucijos ar įstaigos išduodama pažyma, patvirtinanti, kad asmuo nebuvo teistas už nusikalstamą veiką, kai tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams;
6) profesijų, galinčių daryti poveikį pacientų saugumui, atstovams – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nustatytos formos deklaracija apie paslaugos teikėjo lietuvių kalbos, kurią reikia mokėti dirbant pagal atitinkamą profesiją Lietuvos Respublikoje, mokėjimą;
7) asmenims, užsiimantiems šio įstatymo 17 straipsnyje nurodyta veikla, jeigu ji reglamentuojama Lietuvos Respublikoje ir apie ją profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius informavo Europos Komisiją, paslaugų teikėjo buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos arba kitos įstaigos išduota pažyma apie tos veiklos pobūdį ir trukmę.
5. Pagal šio straipsnio 1 dalį paslaugos teikėjo pateikta deklaracija suteikia jam teisę teikti paslaugas arba vykdyti atitinkamą veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
6. Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai, taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos suteiktu profesiniu vardu.
7. Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.
8. Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai reglamentuojama profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies II, III, IV skyrius, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją, iki jam pradeda teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo mastas negali būti didesnis, negu būtina šioje dalyje nurodytam tikslui pasiekti.
9. Ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos, kai yra šio straipsnio 8 dalyje numatytos sąlygos, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija praneša paslaugos teikėjui apie priimtą sprendimą:
1) netikrinti profesinės kvalifikacijos;
2) tikrinti profesinę kvalifikaciją:
a) patikrinus reikalauti, kad asmuo atliktų profesinio tinkamumo testą, arba
b) leisti teikti paslaugas.
10. Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama priimti vieną iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos apie vėlavimo priežastį praneša paslaugos teikėjui. Kliūtys turi būti pašalintos per vieną mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto pranešimo gavimo dienos, o sprendimas priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius po to, kai yra pašalintos kliūtys.
11. Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir to skirtumo negali kompensuoti kompetentingos institucijos tuo tikslu oficialiai patvirtinta paslaugos teikėjo profesinė patirtis arba visą gyvenimą trunkančio mokymosi metu įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos, o dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti profesinio tinkamumo testu, kaip nurodyta šio straipsnio 9 dalies 2 punkto a papunktyje, kad jis įgijo trūkstamų žinių, įgūdžių ar kompetencijų. Tuo remdamasi Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija priima sprendimą leisti arba neleisti teikti paslaugas.
12. Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 9 dalies 1 punkte ir 2 punkto b papunktyje nurodytų sprendimų priėmimo dienos.
13. Jeigu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.
14. Šio straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyti sprendimai gali būti skundžiami Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinei komisijai (toliau – Apeliacinė komisija) ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
15. Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 8–11 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.
10 straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas
1. Kai yra pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nusprendusi patikrinti paslaugų teikėjo profesinę kvalifikaciją, gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų pateikti informaciją apie paslaugos teikėjo baigtus rengimo kursus tiek, kiek tai reikalinga siekiant įvertinti esminius skirtumus, galinčius padaryti žalos visuomenės sveikatai ar saugai.
3. Valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją teikia pagal šio įstatymo 58 straipsnio nuostatas.
4. Tuo atveju, kai profesija nėra reglamentuojama Lietuvos Respublikoje, informaciją, nurodytą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, teikia šio įstatymo 62 straipsnyje nurodytas Lietuvos Respublikos pagalbos centras.
5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją tinkamai išnagrinėti. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį.
11 straipsnis. Paslaugos gavėjams suteiktina informacija
Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės suteiktą profesinį vardą arba naudojantis paslaugos teikėjo kvalifikacija, kompetentinga institucija gali reikalauti, kad paslaugos teikėjas suteiktų paslaugos gavėjui tokią informaciją:
1) registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones, jeigu paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešame registre;
1) registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones, jeigu paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešajame registre;
2) institucijos, įgaliotos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti tokį leidimą, pavadinimą ir adresą, jeigu veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas;
3) profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas;
4) profesinį vardą arba, jei tokio nėra, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;
4) profesinį vardą arba, jeigu tokio neturi, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;
5) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojo kodą, jeigu paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM;
@@ -188,119 +276,137 @@
BENDROJI FORMALIOS KVALIFIKACIJOS ĮRODYMŲ PRIPAŽINIMO SISTEMA
10 straipsnis. Bendrosios formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis
12 straipsnis. Bendrosios formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis
Šio skyriaus nuostatos taikomos visoms reglamentuojamoms profesijoms, išskyrus nurodytas šio įstatymo III dalies II ir III skyriuose, kai asmuo dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka šiuose skyriuose nustatytų reikalavimų:
1) šio įstatymo 4 priede nurodytai veiklai, kai atvykęs asmuo neatitinka šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytų reikalavimų;
2) kai atvykę pagrindines rengimo studijas baigę gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35, 39 ir 45 straipsniuose nurodytos faktiškos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;
3) kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.7 punkte;
4) nepažeidžiant šio įstatymo 17 straipsnio 1–3 dalių, 19 ir 23 straipsnių, kai atvykę gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai, turintys formalios kvalifikacijos įrodymą, yra baigę rengimo studijas, leidžiančias įgyti šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą profesinį vardą, ir tik atitinkamai profesinei kvalifikacijai pripažinti;
5) kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, kurie turi specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą ir rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo studijų;
6) kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo arba turintys slaugytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie rengiami, kad įgytų šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą profesinį vardą;
7) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus atitinkantiems asmenims.
11 straipsnis. Kvalifikacijos lygiai
1. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas, skiriami penki kvalifikacijų lygiai.
2. Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:
1) į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse, gauti reikalingos programos dalis, į specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo arba darbą pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visą darbo dieną ar lygiavertį laiką ne visą darbo dieną per pastaruosius dešimt metų, arba
1) šio įstatymo 2 priede nurodytai veiklai, kai atvykęs asmuo neatitinka šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytų reikalavimų;
2) kai atvykę pagrindinį rengimą baigę medicinos gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka šio įstatymo 21, 25, 31, 35, 37, 41 ir 47 straipsniuose nurodytos faktiškos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;
3) kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.7 papunktyje;
4) nepažeidžiant šio įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 21 ir 25 straipsnių, kai atvykę medicinos gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai, turintys formalios kvalifikacijos įrodymą, turi būti baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.2.2, 3.3.2, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose nurodytą profesinį vardą, ir tik atitinkamai profesinei kvalifikacijai pripažinti;
5) kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, kurie turi specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą ir yra baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo;
6) kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo arba turintys slaugytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą profesinį vardą;
7) kai atvykę asmenys turi trečiosios valstybės institucijos išduotą diplomą, pažymėjimą ar kitą dokumentą, pripažintus valstybės narės, ir jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažinta.
13 straipsnis. Kvalifikacijos lygiai
1. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 15 straipsnio ir šio įstatymo 16 straipsnio 16 dalies nuostatas, skiriami penki kvalifikacijos lygiai.
2. Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:
1) į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse, gauti reikalingos programos dalis, į specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo arba darbą pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visą darbo laiką ar jam prilygstantį ne visą darbo laiką per pastaruosius dešimt metų, arba
2) į pradinį, pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo bendrųjų žinių.
3. Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio lavinimo kursas:
3. Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio ugdymo kursas:
1) bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus šio straipsnio 4 dalyje, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika arba
2) techninio ar profesinio pobūdžio, jei reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, nurodytu šios dalies 1 punkte, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika.
2) techninio ar profesinio pobūdžio, jeigu reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, nurodytu šios dalies 1 punkte, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika.
4. Trečiojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas:
1) kursas (išskyrus nurodytą šio straipsnio 5 ir 6 dalyse), kuris trunka ne trumpiau kaip vienus metus arba yra lygiavertės trukmės ne dieninės studijų formos ir kuriam paprastai numatyti stojimo reikalavimai, sėkmingai baigtas vidurinio lavinimo kursas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba baigtas lygiavertis antrosios pakopos vidurinis mokslas, taip pat ir profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai, arba
2) jei profesija reglamentuojama, – specialios struktūros kursas, įtrauktas į šio įstatymo 2 priedą ir atitinkantis šios dalies 1 punkte nurodyto rengimo kursą pagal profesinį standartą, rengiantis panašioms veikloms ir pareigoms. Šio įstatymo 2 priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas pasikeitus ES teisės aktams, išvardytiems šio įstatymo 8 priede.
5. Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai įgijus vidurinį išsilavinimą baigtos bent trejų metų, bet ne ilgesnės kaip ketverių metų, trukmės arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijos universitete, aukštojo mokslo institucijoje ar kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje, taip pat profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai.
6. Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad jo turėtojas sėkmingai baigė bent ketverių metų arba lygiavertės trukmės ne dieninės formos studijas universitete, aukštojo mokslo institucijoje arba kitoje lygiavertį išsilavinimą teikiančioje institucijoje ir, jei reikia, profesinio rengimo kursą, kuris gali būti privalomas papildomai.
12 straipsnis. Vienodas kvalifikacijų traktavimas
13 straipsnis. Pripažinimo reikalavimai
1. Jeigu pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje.
1) kursas (išskyrus nurodytą šio straipsnio 5 ir 6 dalyse), kuris trunka ne trumpiau kaip vienus metus arba yra lygiavertės trukmės ne nuolatinės studijų formos ir kuriam paprastai numatyti stojimo reikalavimai, sėkmingai baigtas vidurinio ugdymo kursas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba baigtas lygiavertis antrosios pakopos vidurinis mokslas, taip pat profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai, arba
2) reglamentuojamas rengimas arba reglamentuojamų profesijų atveju – specialios struktūros rengimas, kai įgyjama aukštesnio lygio, negu šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kvalifikacija, prilygstanti pagal šio straipsnio 4 dalies 1 punktą užbaigtam rengimo lygiui, jeigu toks rengimas suteikia panašų profesinį lygį ir įgūdžius palyginamo lygio pareigoms ir funkcijoms, su sąlyga, kad su diplomu pateikiamas kilmės valstybės narės išduotas sertifikatas.
5. Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent trejų metų ir ne ilgesnės kaip ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.
6. Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.
14 straipsnis. Vienodas kvalifikacijų traktavimas
15 straipsnis. Pripažinimo reikalavimai
1. Jeigu įgyti reglamentuojamą profesiją ar dirbti pagal ją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant įgyti teisę dirbti pagal tą profesiją ar dirbti pagal ją.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:
1) turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės teisės aktų nuostatas;
2) turi patvirtinti, kad kvalifikacijos lygis pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip viena pakopa žemesnis už privalomą Lietuvos Respublikoje.
3. Pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją taip pat leidžiama asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų dvejus metus visą darbo dieną dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ir turi patvirtinti, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.
5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti neprivaloma, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas įgytas baigus antrojo, trečiojo, ketvirtojo ar penktojo kvalifikacijos lygio reglamentuojamo mokymo kursą.
6. Reglamentuojamo mokymo rūšys, išvardytos šio įstatymo 3 priede, laikomos trečiojo kvalifikacijos lygio, kaip nurodyta šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojamu mokymu.
7. Nukrypstant nuo šio straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikoje leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint trečiojo lygio kvalifikaciją, kai Lietuvos Respublikos piliečiams leidžiama pradėti pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją turint kvalifikaciją, patvirtinančią aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės studijas.
14 straipsnis. Kompensacinės priemonės
1. Kompetentinga institucija gali reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį, trunkantį iki trejų metų, arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu:
1) rengimo kurso, dėl kurio jis pateikia įrodymą pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1–2 arba 3–6 dalių nuostatas, trukmė yra bent vienais metais trumpesnė už privalomą Lietuvos Respublikoje;
2) jo baigtas rengimo kursas apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti formalios kvalifikacijos įrodymą, privalomą Lietuvos Respublikoje;
3) reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių neturi atitinkama profesija kilmės valstybėje narėje, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, ir šį skirtumą sudaro specialus rengimas, kuris privalomas Lietuvos Respublikoje ir apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie būtini siekiant gauti kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą.
2. Taikant šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kuriuos būtina išmanyti siekiant pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal profesiją Lietuvos Respublikoje ir kurių turinys ar rengimo trukmė iš esmės skiriasi nuo reikalaujamų Lietuvos Respublikoje.
3. Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
4. Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
5. Kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 10 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – gydytojams ir gydytojams odontologams, 10 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal rengimo studijas, kurias baigus suteikiami šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.
6. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.
7. Jeigu kompetentinga institucija ketina reikalauti, kad asmuo baigtų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, ji turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar asmens įgytos profesinės patirties metu žinios valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje nurodytus iš esmės skirtingus dalykus.
8. Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų sąrašą, kuris sudaromas lyginant rengimo programos dalykus Lietuvos Respublikoje su tais, kurie nurodyti asmens turimame ar kitame formalios kvalifikacijos įrodyme.
9. Profesinio tinkamumo testas turi apimti rengimo programos dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 8 dalyje nurodyto sąrašo ir kurių žinios būtinos siekiant dirbti pagal atitinkamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
10. Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato kompetentinga institucija.
11. Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles, prižiūrimą praktiką atliekančio asmens teises ir pareigas profesinės adaptacijos laikotarpiu nustato kompetentinga institucija.
12. Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai.
15 straipsnis. Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendraisiais profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijais
Jeigu asmens profesinė kvalifikacija atitinka bendruosius profesinių kvalifikacijų skirtumų kompensavimo kriterijus, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos netaiko kompensacinių priemonių.
2) jais turi būti patvirtinama, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.
3. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ir leidimas vykdyti profesinę veiklą taip pat suteikiami asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų vienus metus ar jam prilygstantį ne visą darbo laiką dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo prašymo pripažinti profesinę kvalifikaciją pateikimo kompetentingai institucijai dienos.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje.
5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas reglamentuojamas rengimas.
6. Lietuvos Respublika pripažįsta kilmės valstybės narės pagal šio įstatymo 13 straipsnį patvirtintą lygį, taip pat pažymėjimą, kuriuo kilmės valstybė narė patvirtina, kad reglamentuojamas rengimas arba šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytas specialios struktūros rengimas atitinka šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą lygį.
7. Nukrypdama nuo šio straipsnio 1–5 dalių ir šio įstatymo 16 straipsnio, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali nesuteikti teisės dirbti pagal konkrečią profesiją ar neleisti vykdyti profesinės veiklos asmenims, turintiems kompetencijos pažymėjimą, priskirtą šio įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, kai profesinė kvalifikacija, reikalaujama siekiant dirbti pagal tą profesiją Lietuvos Respublikoje, yra nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje.
16 straipsnis. Kompensacinės priemonės
1. Kompetentinga institucija, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinusi aplinkybes, gali reikalauti, kad asmuo baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu:
1) jo baigtas rengimas apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie nurodyti formalios kvalifikacijos įrodyme, kurio reikalauja Lietuvos Respublika;
2) reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių neturi atitinkama profesija asmens kilmės valstybėje narėje, ir dėl to reikalaujama baigti rengimą, kuris apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie nurodyti asmens kompetenciją patvirtinančiame dokumente ar formalios kvalifikacijos įrodyme.
2. Taikant šio straipsnio 1 ir 11 dalis, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kurių įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos yra būtini siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje ir kuriais atvykusio asmens rengimas iš esmės skiriasi savo turiniu nuo reikalaujamo rengimo Lietuvos Respublikoje.
3. Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti asmeniui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustačiusi, kad atitinkamai profesijai negali būti taikoma šio straipsnio 3 dalyje nurodyta galimybė asmeniui pasirinkti profesinės adaptacijos laikotarpį ar profesinio tinkamumo testą, informuoja profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių, kuris, gavęs tokią informaciją iš kompetentingos institucijos, informuoja kitas valstybes nares ir Europos Komisiją ir pateikia leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.
5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos negali taikyti numatytos kompensacinės priemonės, jeigu Europos Komisija įgyvendinimo akte nustato, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodyta nukrypti leidžianti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Europos Sąjungos teisės. Jei Europos Komisija nepateikia atsakymo per tris mėnesius nuo visos būtinos informacijos gavimo dienos, gali būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata.
6. Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje numatyto principo, gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.
7. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 12 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – medicinos gydytojams ir gydytojams odontologams, 12 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, baigusio rengimą, po kurio suteikiami šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 12 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.
8. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.
9. Nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens teisės pasirinkti kompensacinę priemonę, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali reikalauti užbaigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą šiais atvejais:
1) šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodytam lygiui, arba
2) šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 5 arba 6 dalyje nurodytiems lygiams.
10. Jeigu šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodytam lygiui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali taikyti abi kompensacines priemones, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, prieš pareikalaudama iš asmens baigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą, turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar bet kurioje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje per profesinę patirtį arba visą gyvenimą trunkantį mokymąsi įgytos ir tuo tikslu oficialiai atitinkamos įstaigos patvirtintos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtus iš esmės skirtingus dalykus.
12. Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų, kurių trūksta, sąrašą, kuris sudaromas lyginant Lietuvos Respublikoje reikalaujamą ir asmens įgytą rengimą, patvirtintą asmens turimu diplomu ar kitu formalios kvalifikacijos įrodymu.
13. Profesinio tinkamumo testas turi būti rengiamas atsižvelgiant į tai, kad asmuo yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba toje valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs.
14. Profesinio tinkamumo testas turi apimti dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 12 dalyje nurodyto sąrašo ir kuriuos būtina išmanyti siekiant dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
15. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, naudodama profesinio tinkamumo testą, gali tikrinti Lietuvos Respublikoje atitinkamoms veiklos rūšims taikomų profesinių taisyklių išmanymą.
16. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų kompensacinių priemonių taikymo turi būti tinkamai pagrįstas, pateikiant asmeniui šią informaciją:
1) Lietuvos Respublikoje reikalaujamą profesinės kvalifikacijos lygį ir asmens turimą profesinės kvalifikacijos lygį pagal šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytus lygius;
2) apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus esminius skirtumus, taip pat priežastis, kodėl tų skirtumų negalima kompensuoti žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais per profesinę patirtį arba mokymąsi visą gyvenimą, kuriuos oficialiai tuo tikslu patvirtina atitinkama įstaiga.
17. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytą profesinio tinkamumo testą asmuo galėtų laikyti ne vėliau kaip per šešis mėnesius po pirminio sprendimo taikyti jam šią kompensacinę priemonę.
18. Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.
19. Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.
20. Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai.
II SKYRIUS
PROFESINĖS PATIRTIES PRIPAŽINIMAS
16 straipsnis. Profesinės patirties reikalavimai
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 4 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.
17 straipsnis. Profesinės patirties reikalavimai
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 2 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda reikiamus dokumentus apie profesinę patirtį ir jos trukmę asmenims, išvykstantiems užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nustatyta šio straipsnio 3, 6 ir 8 dalyse, valstybėse narėse.
3. Šio įstatymo 4 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
3. Šio įstatymo 2 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
@@ -312,11 +418,11 @@
5) vadovaujančias pareigas einant penkerius metus iš eilės, iš kurių bent trejus metus asmuo vykdė technines užduotis ir buvo atsakingas už bent vieną juridinio asmens padalinį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą.
4. Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
4. Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
5. Šio straipsnio 3 dalies 5 punktas netaikomas ISIC (Tarptautinis standartinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai – kirpykloms.
6. Šio įstatymo 4 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
6. Šio įstatymo 2 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
@@ -330,9 +436,9 @@
6) šešerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
7. Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio straipsnio 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
8. Šio įstatymo 4 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
7. Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
8. Šio įstatymo 2 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:
1) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba
@@ -342,55 +448,69 @@
4) trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.
9. Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
9. Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.
III SKYRIUS
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO REIKALAVIMŲ DERINIMU
KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO
REIKALAVIMŲ DERINIMU
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
17 straipsnis. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas
1. Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 40 ir 42 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19, 23, 29, 33, 35 ir 45 straipsniuose.
4. Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 26 straipsnyje.
5. Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka šio įstatymo 36 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 37 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 19 ir 39 straipsniuose.
6. Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1–3 dalis, įrodo, kad baigtos rengimo studijos, kurios prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 5 priedo 5.7.1 punkte nurodytais atskaitos akademiniais metais.
7. Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jeigu asmuo turi atitinkamą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo, rengdamasis profesijai, kai tai reikalinga, įgijo žinių ir įgūdžių, nurodytų šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 27 straipsnio 6 dalyje, 30 straipsnio 5 dalyje, 34 straipsnio 5 dalyje, 36 straipsnio 6 dalyje ir 40 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių profesijų rengimas.
18 straipsnis. Bendrosios rengimo nuostatos
1. Atsižvelgdama į šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36, 40 ir 42 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninių studijų formą.
2. Tęstinis rengimas užtikrina, kad studijas baigę asmenys neatsiliktų nuo profesijos raidos ir užsiimtų saugia ir veiksminga praktika.
19 straipsnis. Įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtos rengimo studijos, prasidėjusios iki šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 20, 21, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtos:
1) pagrindinio rengimo gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko rengimo studijos, prasidėjusios iki 1990 m. spalio 3 d.;
2) gydytojo specialisto rengimo studijos, prasidėjusios iki 1992 m. balandžio 3 d.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.
5. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti:
18 straipsnis. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas
1. Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 42 ir 44 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose išvardyti pažymėjimai.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21, 25, 31, 35, 37 ir 47 straipsniuose.
4. Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 28 straipsnyje.
5. Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, ir kuris atitinka šio įstatymo 38 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21 ir 41 straipsniuose.
6. Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, įrodo, kad baigtas rengimas, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytais atskaitos akademiniais metais.
7. Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti medicinos gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla ir ją vykdyti su sąlyga, jeigu asmuo turi šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo rengimo metu įgijo žinių, įgūdžių ir kompetencijų, nurodytų šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 6 ir 7 dalyse, 32 straipsnio 3 dalyje, 36 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 4 dalyje, 42 straipsnio 4 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių specialistų rengimas.
19 straipsnis. Pranešimo (notifikavimo) procedūra
1. Lietuvos Respublika praneša (notifikuoja) Europos Komisijai apie savo priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus dėl formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytoms profesijoms.
2. Lietuvos Respublika taip pat praneša (notifikuoja) kitoms valstybėms narėms dėl šio skyriaus 8 skirsnyje nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria institucijas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytoms funkcijoms atlikti.
4. Į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą įtraukiama informacija apie studijų programų trukmę ir turinį.
5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas perduodamas per IMI.
20 straipsnis. Bendrosios rengimo nuostatos
1. Atsižvelgdama į šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal nuolatinę studijų formą.
2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, skatindamos tęstinį profesinį tobulinimąsi ir vadovaudamosi Lietuvos Respublikos teisės aktais, užtikrina, kad asmenys, kurių profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius, galėtų atnaujinti savo žinias, įgūdžius ir kompetencijas, siekdami užsitikrinti savo praktikos saugumą ir efektyvumą ir neatsilikti nuo profesijos raidos.
21 straipsnis. Įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimas, prasidėjęs iki šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų atskaitos datų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą apie profesinę patirtį, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas:
1) pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko rengimas, prasidėjęs iki 1990 m. spalio 3 d.;
2) gydytojo specialisto rengimas, prasidėjęs iki 1992 m. balandžio 3 d.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.
5. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti:
1) Estijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.;
@@ -398,177 +518,205 @@
3) Lietuvoje – iki 1990 m. kovo 11 d.
7. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1–3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
8. Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
9. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta šio įstatymo 44 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 6 priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
7. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
8. Buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas apie profesinę patirtį, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
9. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
10. Šio straipsnio 5, 7, 9 dalyse nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti pateikiamas kartu su tų pačių kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 5 priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
12. Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtas rengimo studijas atitinkamai pagal šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36 ir 40 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.
13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiems 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių medicinos gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų pavadinimų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.
12. Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtą rengimą, atitinkamai pagal šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip kvalifikaciją, kurios pavadinimai nurodyti šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose.
13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiųjų 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas.
ANTRASIS SKIRSNIS
MEDICINOS GYDYTOJAI
20 straipsnis. Pagrindinis medicinos gydytojų rengimas
1. Į pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę studijuoti universitete.
2. Pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas sudaro ne trumpesnės kaip šešerių metų arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo studijos, kurias vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodyto rengimo kursą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal dieninę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.
3. Asmuo, baigęs pagrindinio medicinos gydytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
22 straipsnis. Pagrindinis medicinos gydytojų rengimas
1. Į pagrindines medicinos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiančius galimybę studijuoti universitete.
2. Pagrindinį medicinos gydytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais, ir šį rengimą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal nuolatinę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingai institucijai.
3. Asmuo, baigęs pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;
2) pakankamai išmanyti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;
3) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;
3) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būti visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;
4) atitinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.
21 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimas
1. Į gydytojų specialistų rengimo studijas leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas šešerių metų medicinos gydytojo studijas, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.
23 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimas
1. Į gydytojų specialistų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir turinčius dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.
2. Gydytojų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią tokiam rengimui patvirtina kompetentinga institucija.
3. Gydytojų specialistų rengimo studijų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
4. Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentinga institucija. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
5. Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal dieninę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.
6. Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.
7. Šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausi rengimo laikotarpiai gali būti keičiami Europos Komisijos, siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
22 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimo kursų pavadinimai
1. Šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas – tai toks įrodymas, kurį suteikia šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos baigus atitinkamo pavadinimo gydytojų specialistų rengimo kursus, nurodytus šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
2. Naujų medicinos kursų, bendrų bent dviem penktadaliams valstybių narių, pavadinimai Europos Komisijos gali būti įtraukiami į šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punktą.
23 straipsnis. Gydytojų specialistų įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja iš atvykstančių kitų valstybių narių gydytojų specialistų, kurių nenuoseklias rengimo studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimo studijas iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tos studijos neatitinka šio įstatymo 21 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, žiniomis ir įgūdžiais.
3. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 5 priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nustatytos šio įstatymo 5 priedo 5.1.3 punkte.
24 straipsnis. Šeimos gydytojų rengimas
1. Į šeimos gydytojų rengimo studijas (rezidentūrą) priimami asmenys, tik turintys diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų medicinos gydytojų rengimo studijos, kaip šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytų rengimo studijų dalis.
2. Šeimos gydytojų rengimo studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų rengimo studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninę studijų formą.
3. Kai į šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytas rengimo studijas įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimo studijos truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.
5. Šeimos gydytojai rengiami pagal dieninę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.
6. Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančią atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.
7. Nepažeidžiant minimalios studijų trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.
8. Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
9. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatytų rengimo studijų, tačiau pabaigė kitokias papildomas studijas, kurias patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
10. Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jei asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytas rengimo studijas.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomos studijos ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytas šeimos gydytojų rengimo studijas.
12. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas.
25 straipsnis. Šeimos gydytojų profesinė veikla
1. Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėjo mokytis pagal specialaus šeimos medicinos rengimo studijas.
26 straipsnis. Šeimos gydytojų įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 17 ar 19 straipsnio nuostatomis.
2. Kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 5 priedo 5.1.4 punkte nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo,.
3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą.
3. Gydytojų specialistų studijų programų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.
4. Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentingos institucijos. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
5. Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal nuolatinę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veikloje, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali leisti iš dalies netaikyti reikalavimo baigti tam tikras gydytojų specialistų studijų programas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kiekvieną atvejį įvertinusi atskirai, su sąlyga, kad ta studijų programos dalis buvo užbaigta pagal kitą gydytojų specialistų studijų programą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kurią užbaigęs tas asmuo jau įgijo profesinę kvalifikaciją toje valstybėje narėje. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, priimdama atitinkamus teisės aktus, užtikrina, kad taikoma išimtis sudarytų ne daugiau kaip pusę gydytojų specialistų studijų programos būtiniausios trukmės.
7. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šio straipsnio 6 dalį, turi pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie atitinkamus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus teisės aktus ir tokios dalinės išimties taikymo priežastis.
8. Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.
24 straipsnis. Gydytojų specialistų studijų programų pavadinimai
Šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas – tai toks įrodymas, kurį suteikia šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 papunktyje nurodytos kompetentingos institucijos baigus atitinkamo pavadinimo gydytojų specialistų studijų programą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.
25 straipsnis. Gydytojų specialistų įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja, kad atvykstantys kitų valstybių narių gydytojai specialistai, kurių nenuoseklias studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tas rengimas neatitinka šio įstatymo 23 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, žiniomis ir įgūdžiais.
3. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nurodytos šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikacijas, suteiktas Italijoje ir nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, gydytojams, kurie specialistų rengimą pradėjo po 1983 m. gruodžio 31 d. ir iki 1991 m. sausio 1 d., nepaisant to, kad atitinkamas rengimas neatitinka visų šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kartu su kvalifikacija pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad atitinkamas gydytojas bent septynerius metus iš eilės per dešimt metų iki pažymėjo išdavimo dienos Italijoje faktiškai ir teisėtai vykdė atitinkamos tos pačios srities medicinos specialisto profesinę veiklą.
26 straipsnis. Šeimos gydytojų rengimas
1. Į šeimos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir gavus dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.
2. Šeimos gydytojų studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal nuolatinę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal nuolatinę studijų formą.
3. Kai į šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytą rengimą įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.
5. Šeimos gydytojai rengiami pagal nuolatinę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.
6. Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.
7. Nepažeidžiant minimalios praktinio rengimo trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų medicinos gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.
8. Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
9. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą medicinos gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.
10. Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jeigu asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytą rengimą.
11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą šeimos gydytojų rengimą.
12. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas.
27 straipsnis. Šeimos gydytojų profesinė veikla
1. Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki 2008 m. balandžio 24 d. pradėjo mokytis pagal specialią šeimos medicinos studijų programą.
28 straipsnis. Šeimos gydytojų įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems medicinos gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 18 arba 21 straipsnio nuostatomis.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo.
3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą.
TREČIASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAI
27 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas
1. Į bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius bendrąjį, ne trumpesnį kaip dešimt metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės pripažintu švietimo institucijos išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai stojamieji egzaminai į mokyklą, kurioje mokoma slaugos.
2. Bendrosios praktikos slaugytojai rengiami pagal šio įstatymo 5 priedo 5.2.1 punkte nurodytą dieninę studijų formą. Šio įstatymo 5 priedo 5.2.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga. Tokios pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
3. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos arba 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo studijos. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį viso valandų skaičiaus, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo studijų trukmės. Kompetentinga institucija gali suteikti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.
4. Teorinis rengimas – tai dalis slaugytojų rengimo, kurio metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, supratimo ir įgūdžių, būtinų bendrajai sveikatos priežiūrai organizuoti, atlikti ir vertinti. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi specialistai slaugytojus rengiančiose mokymo įstaigose ir kitose rengimo institucijos parinktose mokymo įstaigose.
5. Klinikinis rengimas – tai dalis slaugytojų rengimo, kurio metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai arba tiesiogiai sąveikaudami su sveikais ar sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje, taip išmokdami prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.
6. Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;
2) pakankamai žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;
3) reikiamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus);
29 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas
1. Į bendrosios praktikos slaugytojų studijas leidžiama priimti:
1) asmenis, turinčius bendrąjį dvylikos metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės kompetentingų institucijų ar įstaigų įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti studijas universitete ar jam lygiaverte pripažintoje aukštojo mokslo institucijoje, arba
2) asmenis, turinčius bendrąjį, ne trumpesnį kaip dešimties metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų ar įstaigų išduotu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti mokytis profesinėje mokykloje, rengiančioje slaugytojus, arba pradėti mokytis pagal slaugos profesinio rengimo programą.
2. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas vykdomas pagal nuolatinę studijų formą ir pagal šio įstatymo 3 priedo 3.2.1 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų studijų ar mokymo programą.
3. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo trukmės. Kompetentinga institucija gali taikyti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.
4. Teorinio rengimo metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikalaujama pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys universitetuose, aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėmis universitetams, arba profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, ar pagal slaugos profesinio rengimo programas.
5. Klinikinio rengimo metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai, turintys tiesioginių kontaktų su sveikais arba sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, kurie, remdamiesi įgytomis žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje ir taip išmoksta prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.
6. Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;
2) žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;
3) pakankamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus);
4) gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;
5) darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.
28 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla
Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.
29 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų įgytos teisės
1. Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, šio įstatymo 19 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.
2. Lenkijos bendrosios praktikos slaugytojų profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos. Jeigu valstybių narių piliečių bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba rengimo studijos prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Lenkijoje toliau nurodytą laikotarpį:
1) licencijuoto slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą (dyplom licencjata pielęgniarstwa) – ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo;
2) slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje, (dyplom pielęgniarki albo pielęgniarki dyplomowanej) – ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.
4. Kad patvirtintų, jog atitinkamo asmens žinios ir kompetencija yra panašios į slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje slaugytojams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimo studijas, neatitinkančias šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintas bakalauro diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akto „Dėl Akto „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“ 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija).
5. Jeigu valstybių narių piliečiams bendrosios praktikos slaugytojų profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai Rumunijoje buvo išduoti ar jų rengimasis šiai kvalifikacijai įgyti Rumunijoje prasidėjo iki 2007 m. sausio 1 d. ir jie neatitinka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių aukštesniojo profesinio išsilavinimo bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymus (Certificat de competenţe profesionale de asistent medical generalist), išduotus şcoală postliceală, kaip pakankamą profesinės kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su jais pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai iš tiesų ir teisėtai Rumunijoje užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojų veikla bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Bendrosios praktikos slaugytojų veikla turi atitikti šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
7. Pateikiamas bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad specialistas, nesvarbu, ar jo rengimas vyko universitetuose, ar aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėse universitetams, ar profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, arba pagal slaugos profesinio rengimo programas, turi turėti bent šias kompetencijas:
1) naudodamasis turimomis teorinėmis ir klinikinėmis žiniomis, savarankiškai nustatyti reikiamą slaugą ir planuoti, organizuoti ir vykdyti pacientų slaugą bei, remdamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktus, gerinti savo profesinę praktiką;
2) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 4 ir 5 punktus, efektyviai dirbti kartu su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais, įskaitant dalyvavimą praktiniame sveikatos priežiūros specialistų rengime;
3) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, skatinti asmenų, šeimų ir asmenų grupių sveiką gyvenseną ir rūpinimąsi savo sveikata;
4) mokėti savarankiškai gaivinti žmogų ir teikti pirmąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių atvejais;
5) savarankiškai pagal kompetenciją teikti patarimus, nurodymus ir pagalbą asmenims, kuriems reikalingas slaugymas, ir mokyti juos prižiūrinčius asmenis;
6) savarankiškai užtikrinti slaugos kokybę ir gebėti ją įvertinti;
7) visapusiškai bendrauti profesiniais klausimais ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais;
8) gebėti analizuoti teikiamo slaugymo kokybę, siekdamas gerinti savo kaip bendrosios praktikos slaugytojo profesinę praktiką.
30 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla
Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.
31 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų įgytos teisės
1. Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, šio įstatymo 21 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, kuris:
1) buvo išduotas Lenkijoje slaugytojams, kurie anksčiau nei 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir
2) yra patvirtintas bakalauro diplomu, kuris buvo gautas pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:
a) 2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija) arba
b) 2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 52 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinius arba aukštesniuosius mokymus, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokymo kursų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo slaugytojo žinios ir kompetencijos prilygsta slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.
3. Rumunijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijai taikomos tik šio straipsnio 4 dalies nuostatos dėl įgytų teisių.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija kaip pakankamą įrodymą pripažįsta valstybių narių piliečių, kurie dalyvavo bendrosios praktikos slaugytojų rengimuose Rumunijoje ir kurių rengimas neatitinka šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, toliau nurodytus bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, su sąlyga, kad kartu su tuo įrodymu pateikiamas pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog tos valstybės narės piliečiai bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki tokio pažymėjimo išdavimo dienos faktiškai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Rumunijoje, įskaitant visiškos atsakomybės už pacientų slaugymo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą prisiėmimą:
1) „Certificat de competențe profesionale de asistent medical generalist“ su lavinimo po vidurinės mokyklos, kuris įgytas școală postliceală, pažymėjimu, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2007 m. sausio 1 d.;
2) „Diplomă de absolvire de asistent medical generalist“ su trumpalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.;
3) „Diplomă de licență de asistent medical generalist“ su ilgalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
GYDYTOJAI ODONTOLOGAI
30 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas
1. Į pagrindines gydytojų odontologų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
2. Pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijas turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent šio įstatymo 5 priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes rengimo studijas arba prižiūrimoje universiteto.
3. Šio įstatymo 5 priedo 5.3.1 punkte nurodytas studijų programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
5. Asmuo, baigęs pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
32 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas
1. Į pagrindines gydytojų odontologų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
2. Pagrindinį gydytojų odontologų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės nuolatinės formos studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 5 000 valandų teorinio ir praktinio rengimo, apimančio bent šio įstatymo 3 priedo 3.3.1 papunktyje nurodytą studijų programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes studijas arba prižiūrimoje universiteto.
3. Asmuo, baigęs pagrindinį gydytojų odontologų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;
2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės bei socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;
2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės ir socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;
3) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;
@@ -576,119 +724,99 @@
5) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.
6. Pagrindinio gydytojų odontologų rengimo studijos turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų atlikti visus veiksmus, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu.
31 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas
1. Į gydytojų odontologų specialistų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik baigusius penkerių metų teorines ir praktines studijas pagal šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytą gydytojų odontologų rengimo programą arba turinčius šio įstatymo 19 ir 33 straipsniuose nurodytus dokumentus.
2. Gydytojų odontologų specialistų rengimo studijas sudaro teorinio ir praktinio rengimo studijos universiteto centre, gydymo studijų ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.
3. Gydytojų odontologų specialistų rengimo dieninės formos studijų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
4. Minimali rengimo studijų trukmė, nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, gali būti keičiama Europos Komisijos, siekiant ją suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, tik turintiems šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.
32 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla
1. Asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.
2. Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytomis gydytojų odontologų rengimo studijomis ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 19 ar 33 straipsnis.
3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 5 priedo 5.3.2 punkte nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu.
34 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas
1. Veterinarijos gydytojų rengimo studijas sudaro iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės dieninės formos teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent šio įstatymo 5 priedo 5.4.1 punkte nurodytą rengimo studijų programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės rengimo studijos, arba prižiūrint universitetui.
2. Šio įstatymo 5 priedo 5.4.1 punkte nurodytas rengimo programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
3. Tokios pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į veterinarijos gydytojų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
4. Į veterinarijos gydytojų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į valstybės narės universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
5. Asmuo, baigęs veterinarijos gydytojų rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių;
2) pakankamai žinių apie sveikų gyvūnų sandarą ir funkcijas, gyvulininkystę, reprodukciją ir higieną, taip pat apie šėrimą, įskaitant gyvūnų poreikius atitinkančio pašarų gamybos ir konservavimo technologiją;
3) pakankamai žinių apie gyvūnų elgseną ir apsaugą;
4) pakankamai žinių apie gyvūnų ligų priežastis, kilmę, eigą, poveikį, diagnostiką ir gydymą, nagrinėjant atskirai arba grupėmis, įskaitant specialias žinias apie ligas, kurios gali būti perduotos žmonėms;
5) pakankamai profilaktinės medicinos žinių;
6) pakankamai žinių apie higieną ir technologiją, taikomą gyvūninių maisto produktų ar žmonėms vartoti skirtų maisto produktų gamybai ir pateikimui į rinką;
7) pakankamai žinių apie su šios dalies 1–6 punktuose išvardytais dalykais susijusias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas;
8) tinkamą klinikinę ir kitą praktinę patirtį, esant reikiamai priežiūrai.
35 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės
Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 19 straipsnio 6–8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimo studijos prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
4. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų visiems veiksmams atlikti, įskaitant dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių anomalijų ir ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymą.
33 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas
1. Į gydytojų odontologų specialistų studijas priimami asmenys, baigę šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį gydytojų odontologų rengimą arba turintys šio įstatymo 21 ir 35 straipsniuose nurodytus dokumentus.
2. Gydytojų odontologų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.
3. Gydytojų odontologų specialistų rengimo pagal nuolatinę studijų formą trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, turintiems šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.
34 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla
1. Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.
2. Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytu gydytojų odontologų rengimu ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 21 ar 35 straipsnis.
3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu.
36 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas
1. Veterinarijos gydytojų rengimą sudaro nuolatinės studijų formos ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurios apima bent šio įstatymo 3 priedo 3.4.1 papunktyje nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės studijos arba kurią prižiūri universitetas.
2. Į veterinarijos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
3. Veterinarijos gydytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgijo:
1) pakankamai mokslo, kuriuo grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių ir žinių apie su ta veikla susijusią Europos Sąjungos teisę;
2) pakankamai žinių apie gyvūnų sandarą, funkcijas, elgseną ir fiziologinius poreikius, gyvulininkystę, įskaitant bendrus įgūdžius ir kompetencijas, kurie reikalingi gyvūnų šėrimui, gerovei, reprodukcijai ir higienai užtikrinti;
3) klinikinių, epidemiologinių ir analitinių įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikia gyvūnų (pavienių arba grupių) ligų prevencijai, diagnostikai ir gydymui, įskaitant anesteziją, aseptinę chirurgiją ir nugaišinimą, taip pat specialių žinių apie zoonozes;
4) pakankamai profilaktinės medicinos žinių, su tuo susijusių įgūdžių ir kompetencijų, įskaitant kompetencijas, susijusias su tyrimais ir atestavimu;
5) pakankamai žinių apie pašarų ir gyvūninių maisto produktų gamybos ir pateikimo rinkai higieną ir technologiją, šios srities gerąją praktiką ir gali ją paaiškinti;
6) žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų veterinariniams vaistiniams preparatams atsakingai ir pagrįstai naudoti, siekiant gydyti gyvūnus ir užtikrinti maisto grandinės saugumą ir aplinkos apsaugą.
37 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės
Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 21 straipsnio 6, 7 ir 8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
AKUŠERIAI
36 straipsnis. Akušerių rengimas
38 straipsnis. Akušerių rengimas
1. Akušerių rengimui taikomi šie minimalūs reikalavimai:
1) specialias akušerių rengimo studijas turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės dieninės formos studijos (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytą rengimo programą, arba
2) 18 mėnesių trukmės specialios akušerių rengimo dieninės formos studijos (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytą rengimo programą ir kurios neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo studijų.
1) specialų akušerių rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal nuolatinę studijų formą (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą studijų ar mokymo programą, arba
2) aštuoniolikos mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal nuolatinę studijų formą (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą mokymo programą ir kuris neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo, nurodyto šio įstatymo 29 straipsnyje.
2. Akušerius rengiančios institucijos yra atsakingos už teorinio ir praktinio rengimo koordinavimą visą akušerių rengimo programos laiką.
3. Šio įstatymo 5 priedo 5.5.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į akušerių rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
5. Į akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik įvykdžiusius šiuos reikalavimus:
1) į šio straipsnio 1 dalies 1 punkte apibūdintas akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius bent pirmuosius dešimt metų vidurinio lavinimo mokykloje;
2) į šio straipsnio 1 dalies 2 punkte apibūdintas akušerių rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte.
6. Asmuo, baigęs akušerių rengimo studijas, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;
2) pakankamai profesinės etikos ir teisinių žinių;
3) pakankamai žinių apie akušeriją ir naujagimių biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją, taip pat žinių apie ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos ir jo elgsenos;
4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą patvirtintose institucijose prižiūrint kvalifikuotam akušerijos personalui;
3. Į akušerių studijas leidžiama priimti asmenis, įvykdžiusius vieną iš šių sąlygų:
1) įgytas ne mažiau kaip dvylikos metų bendrasis ugdymas arba turimas pažymėjimas, kuriuo patvirtinamas sėkmingas lygiaverčio lygio egzaminų išlaikymas siekiant įstoti į akušerių mokyklą pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą I būdą;
2) turimas 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodyto bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą II būdą.
4. Asmuo, baigęs akušerių rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:
1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;
2) pakankamai profesinės etikos ir su atitinkamos profesijos vykdymu susijusių žinių, numatytų teisės aktuose;
3) pakankamai bendrųjų medicinos žinių (apie biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją) ir farmakologijos žinių akušerijos ir naujagimių srityje, taip pat žinių apie ryšį tarp sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės žmogaus aplinkos ir jo elgsenos;
4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą kompetentingos institucijos patvirtintose institucijose, kuri leistų akušeriui nepriklausomai ir prisiimant visą atsakomybę, kiek tai yra būtina, išskyrus patologines padėtis, teikti priežiūrą iki gimdymo, priimti gimdymą ir teikti priežiūrą po jo patvirtintose įstaigose, taip pat stebėti gimdymą ir gimimą, teikti priežiūrą po gimdymo, atlikti naujagimių gaivinimą, kol laukiama medicinos gydytojo;
5) pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.
37 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka
1. Šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 17 straipsnį.
39 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka
1. Šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 18 straipsnį.
2. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas, jeigu asmuo atitinka tokius kriterijus:
1) baigė ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas;
2) baigė ne trumpesnes kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas, pradėtas turint šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą;
3) baigė ne trumpesnes kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimo dieninės formos studijas, pradėtas turint šio įstatymo 5 priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 4 dalies nuostatomis.
3. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimas akušerių rengimo dieninės formos studijas leidžiama pradėti asmenims:
1) turintiems diplomą, pažymėjimą ar kitą įrodymą, leidžiantį stoti į universitetus ar kitas aukštojo mokslo institucijas arba kitaip užtikrinantį lygiavertį žinių lygį, arba
2) turintiems dvejų metų praktinio darbo patirtį ir tai patvirtinantį pažymėjimą, išduotą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje.
38 straipsnis. Akušerių profesinė veikla
1. Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos apibrėžtai nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodytus profesinius vardus.
1) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurį sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kuriame tiesioginė klinikinė praktika sudaro bent trečdalį;
2) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą;
3) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies nuostatomis.
3. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje.
40 straipsnis. Akušerių profesinė veikla
1. Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, nustatytai Lietuvos Respublikos slaugos ir akušerijos įstatyme, nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytus profesinius vardus.
2. Lietuvos Respublikoje akušeriai gali užsiimti bent šia veikla:
@@ -698,63 +826,63 @@
3) paskirti tyrimus, būtinus siekiant kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą, ir patarti šiuo klausimu;
4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei bei tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;
4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei ir tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;
5) rūpintis gimdyve, jai padėti ir stebėti vaisiaus būklę gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;
6) priimti savaiminį gimdymą, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais – gimdymą sėdmenine pirmeiga;
7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą;
7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į medicinos gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant medicinos gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą;
8) ištirti ir prižiūrėti naujagimį; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o prireikus – nedelsdami gaivinti;
9) rūpintis motina ir ją stebėti laikotarpiu po gimdymo, patarti visais būtinais klausimais dėl kūdikio priežiūros, kad būtų galima sudaryti geriausias sąlygas naujagimiui vystytis;
10) atlikti gydytojų paskirtą gydymą;
10) atlikti medicinos gydytojų paskirtą gydymą;
11) rengti būtinas rašytines ataskaitas.
39 straipsnis. Akušerių įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 37 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas profesinės patirties pažymėjimas.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtos rengimo studijos buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkančios visus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 37 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimo studijos buvo pradėtos iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.
3. Lenkijos akušerio formalios kvalifikacijos įrodymui taikomos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos įgytų teisių nuostatos.
4. Jeigu valstybių narių piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba akušerių rengimo studijos prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir neatitinka šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius akušerio formalios kvalifikacijos įrodymus, jeigu kartu pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė akušerio veikla toliau nurodytą laikotarpį:
1) licencijuoto akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą (dyplom licencjata położnictwa) – ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo;
2) akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje, (dyplom położnej) – ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
5. Kad patvirtintų, jog atitinkamo asmens žinios ir kompetencija yra panašios į akušerių, turinčių profesinę kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta šio įstatymo 5 priedo 5.5.2 punkte, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė akušerių rengimo studijas, neatitinkančias šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą bakalauro diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akto „Dėl Akto „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“ 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija).
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerių kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (asistent medical obstetrică-ginecologie / akušerijos-ginekologijos slaugytojų) turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. ir neatitinka šio įstatymo 36 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių.
41 straipsnis. Akušerių įgytos teisės
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 39 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija automatiškai pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jį turintis asmuo pradėjo rengimą iki 2016 m. sausio 18 d. ir priėmimo sąlyga į jį pagal akušerių rengimo I būdą taip, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte, buvo dešimt metų bendrasis išsilavinimas ar jam lygiavertis, arba užbaigtas bendrosios praktikos slaugytojo rengimas, kuris patvirtintas formalios kvalifikacijos įrodymu, kaip nurodyta 3 priedo 3.2.2 papunktyje, prieš pradedant akušerių rengimą pagal II būdą, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkantis visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 39 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymus, kurie:
1) išduoti Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir
2) patvirtinti „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:
a) 2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, ir 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija), arba
b) 2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 53 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinę mokyklą arba aukštesniąją mokyklą, kurioje mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokslo studijų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo akušerio žinios ir kompetencijos prilygsta akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.
5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kurie neatitinka šio įstatymo 38 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerijos-ginekologijos slaugytojų (asistent medical obstetrică-ginecologie) kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
VAISTININKAI
40 straipsnis. Vaistininkų rengimas
1. Į vaistininkų rengimo studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
2. Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtos bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimo studijos, apimančios šiuos minimalius reikalavimus:
1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal dieninę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojoje mokykloje arba prižiūrint universitetui;
2) šešių mėnesių praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos rengimo studijos turi apimti bent šio įstatymo 5 priedo 5.6.1 punkte aprašytą programą. Šio įstatymo 5 priedo 5.6.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į vaistininkų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
5. Asmuo, baigęs vaistininkų rengimo studijas, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie:
42 straipsnis. Vaistininkų rengimas
1. Į vaistininkų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.
2. Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis šiuos minimalius reikalavimus:
1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojo mokslo institucijoje arba prižiūrint universitetui;
2) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių profesinę praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas rengimas turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.6.1 papunktyje nurodytą studijų programą.
4. Asmuo, baigęs vaistininkų rengimą, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie:
1) vaistinius preparatus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;
2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius bei mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus;
2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus;
3) metabolizmą, vaistinių preparatų ir toksinių medžiagų poveikį organizmui ir vaistinių preparatų vartojimą;
@@ -762,11 +890,11 @@
5) teisinius ir kitus reikalavimus, kuriuos reikia išmanyti siekiant užsiimti farmacine veikla.
41 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla
1. Asmenys, turintys šio įstatymo 5 priedo 5.6.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.
2. Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar lygiavertį vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 40 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:
43 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla
1. Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.
2. Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar pripažintos lygiaverte aukštosios mokyklos vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 42 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:
1) vaistinių preparatų farmacinės formos gamyba;
@@ -774,15 +902,21 @@
3) vaistinių preparatų tyrimais jų tyrimo laboratorijoje;
4) vaistinių preparatų sandėliavimu, saugojimu ir platinimu per didmeninę prekybą;
5) vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu visuomenės vaistinėse;
6) vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu ligoninės vaistinėse;
7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu.
3. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 5 priedo 5.6.2 punkte nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
4) vaistinių preparatų laikymu, saugojimu ir tiekimu vykdant didmeninį platinimą;
5) reikalingos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų įsigijimu, gamyba, tyrimais, laikymu, pardavimu (išdavimu) visuomenės vaistinėse;
6) reikiamos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, laikymu ir išdavimu ligoninės vaistinėse;
7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu, įskaitant informaciją apie tinkamą jų naudojimą;
8) pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas į farmacijos produktus teikimu kompetentingoms institucijoms;
9) individualia pagalba pacientams, kuriems paskirtas gydymas vaistiniais preparatais;
10) pagalba rengiant vietines ir nacionalines visuomenės sveikatos kampanijas.
3. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.
@@ -790,13 +924,17 @@
ARCHITEKTAI
42 straipsnis. Architektų rengimas
1. Architektų rengimo studijas sudaro ne trumpesnės kaip ketverių metų trukmės dieninės formos studijos arba šešerių metų trukmės studijos, iš kurių ne trumpiau kaip trejus metus mokomasi pagal dieninę studijų formą universitete arba lygiavertes studijas vykdančioje aukštojo mokslo institucijoje. Baigus architektų rengimo studijas, turi būti sėkmingai išlaikomi universitetinio lygio egzaminai.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos architektų rengimo studijos turi būti universitetinio lygio, o jų pagrindinė dalis turi būti architektūra, taip pat turi būti išlaikyta teorinių ir praktinių architektų rengimo aspektų pusiausvyra ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:
1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus;
44 straipsnis. Architektų rengimas
1. Architektų rengimą turi sudaryti:
1) ne trumpesnės kaip penkerių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus; arba
2) ne trumpesnės kaip ketverių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus ir pateikus pažymėjimą, patvirtinantį, kad atlikta dvejų metų profesinė praktika pagal šio straipsnio 4 dalį.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų studijų programos pagrindinė dalis turi būti architektūra. Studijose turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių, įgūdžių ir kompetencijų:
1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus;
2) pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teoriją, artimas meno šakas, technologijas ir humanitarinius mokslus;
@@ -804,7 +942,7 @@
4) pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;
5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį susieti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;
5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį suderinti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;
6) supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kuriuose atsižvelgiama į socialinius veiksnius;
@@ -812,1033 +950,575 @@
8) supratimą apie konstrukcijų projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;
9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo atmosferos poveikio;
9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo klimato poveikio pagal tvaraus vystymosi principus;
10) būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgdamas į kainos ir statybos normų nustatytus apribojimus;
11) pakankamai žinių apie projektų koncepcijų įgyvendinimo, pavertimo pastatais ir planų integravimo į bendrą planavimo organizavimą, normas ir tvarką.
3. Šio straipsnio 2 dalyje išvardytų žinių ir įgūdžių sąrašas gali būti iš dalies keičiamas Europos Komisijos, siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos pataisos nesudaro prielaidų keisti esamų teisės principų dėl nacionalinės kvalifikacijų sistemos ir priėmimo į architektų rengimo studijas reikalavimų fiziniams asmenims.
43 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys
1. Nukrypstant nuo šio įstatymo 42 straipsnio, 17 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas taip pat ir šis rengimas: 1985 m. rugpjūčio 5 d. Vokietijos Federacinės Respublikos aukštosiose profesinio rengimo mokyklose (Fachhochschulen) per trejus metus įgytos architektų rengimo studijos, atitinkančios šio įstatymo 42 straipsnio reikalavimus ir suteikiančios teisę užsiimti 44 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal architekto profesiją, jeigu baigus rengimo studijas buvo įgyta ketverių metų profesinė patirtis Vokietijos Federacinėje Respublikoje, patvirtinta pažymėjimu, išduotu profesinės asociacijos, į kurios sąrašą įrašytas architektas.
2. Nukrypstant nuo šio įstatymo 42 straipsnio, 17 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas taip pat ir architektų rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete, šio įstatymo 42 straipsnio reikalavimus atitinkančios architektų rengimo studijos, patvirtintos architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir prilygintas šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytam galutiniam egzaminui.
44 straipsnis. Architektų profesinė veikla
11) pakankamai žinių apie pramonę, struktūras, taisykles ir procedūras, reikalingas tam, kad projektų koncepcijos taptų pastatais, o planai būtų įtraukti į bendrąjį planavimą.
3. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta akademinių studijų trukmė metais gali būti papildomai išreikšta lygiaverčiais ECTS kreditais.
4. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta profesinė praktika atliekama tik užbaigus pirmuosius trejus studijų metus. Bent vienų metų trukmės profesinė praktika turi būti grindžiama žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų studijų metu. Tuo tikslu profesinė praktika atliekama prižiūrint Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos įgaliotam asmeniui ar įstaigai. Tokia praktika gali būti atliekama bet kurioje valstybėje narėje. Profesinę praktiką vertina Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.
5. Asmeniui, baigusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas ketverių metų trukmės universitetines studijas Lietuvos Respublikoje, suteikiamas architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Tuo atveju šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas automatinio pripažinimo principas taikomas šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atlikus profesinę praktiką.
45 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys
Nukrypstant nuo šio įstatymo 44 straipsnio, 18 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir šis rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete pagal šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir lygiavertis šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam galutiniam egzaminui.
46 straipsnis. Architektų profesinė veikla
1. Taikant šį įstatymą, architekto profesinė veikla – tai reguliariai vykdoma veikla pagal architekto profesinį vardą.
2. Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiančius valstybės narės kompetentingai institucijai suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, ypač išsiskiriantiems pasiekimais architektūros srityje, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus siekiant užsiimti architekto profesine veikla pagal architekto profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.
45 straipsnis. Architektų įgytos teisės
1. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 6 priedo 6 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų rengimo studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jei jis neatitinka šio įstatymo 42 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.
2. Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 6 priede išvardytiems įrodymams.
3. Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:
47 straipsnis. Architektų įgytos teisės
1. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 4 priedo 4 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jeigu jis neatitinka šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.
2. Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 4 priede išvardytiems įrodymams.
3. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma į šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytą sąrašą įtraukto architekto formalios kvalifikacijos įrodymui, kai rengimas prasidėjo iki 2016 m. sausio 18 d.
4. Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:
1) Austrija, Suomija ir Švedija nuo 1995 m. sausio 1 d.;
2) Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija nuo 2004 m. gegužės 1 d.;
3) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.;
4) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.;
5) Kroatija nuo 2013 m. liepos 1 d.
Papildyta straipsnio punktu:
Nr. XII-762, 2014-01-23, paskelbta TAR 2014-01-30, i. k. 2014-00718
4. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
3) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.;
4) Kroatija nuo 2013 m. liepos 1 d.
5) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.
5. Šio straipsnio 1–3 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šioje dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus Lietuvos teritorijoje pripažįsta kaip savo pačios išduodamus formalios kvalifikacijos įrodymus, suteikiančius teisę pradėti ir vykdyti architekto profesinę veiklą: įrodymus, kad baigtas nuo 1985 m. rugpjūčio 5 d. buvęs rengimas, pradėtas iki 2014 m. sausio 17 d., suteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti šio įstatymo 46 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jeigu po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, kurį išdavė profesinė asociacija, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šio įstatymo nuostatomis.
IV SKYRIUS
PRIPAŽINIMAS, REMIANTIS BENDRAISIAIS PASIRENGIMO PAGRINDAIS IR BENDRAISIAIS PASIRENGIMO TESTAIS
48 straipsnis. Bendrieji pasirengimo pagrindai
1. Asmenims, pateikusiems įrodymą apie bendraisiais pasirengimo pagrindais įgytą profesinę kvalifikaciją ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje, suteikiama teisė dirbti pagal minėtą profesiją jos teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir asmenims, kuriems ji išduoda formalios kvalifikacijos įrodymą.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti bendrieji pasirengimo pagrindai turi atitikti šias sąlygas:
1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos valstybės narės į kitą;
2) profesija, kuriai jie taikomi, arba tokios profesijos rengimas jau yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;
3) bendrą žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinį sudaro bent trečdalio valstybių narių švietimo ir specialistų rengimo sistemose reikalaujamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos. Žinios, įgūdžiai ir kompetencijos valstybėse narėse gali būti įgyjami kaip bendrojo rengimo dalis universitete ar aukštojo mokslo institucijoje ar kaip profesinio mokymo kursų dalis;
4) būti grindžiami Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygiais, kurie, vadovaujantis Europos kvalifikacijų sandara, apibrėžti Lietuvos kvalifikacijų sandaros apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės;
5) atitinkama profesija nėra įtraukta į kitus bendruosius pasirengimo pagrindus ir nėra pripažįstama pagal automatinį profesinės kvalifikacijos pripažinimo principą vadovaujantis šio įstatymo III dalies III skyriumi;
6) buvo sudaryti vykdant atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;
7) juos taikant, bet kurios valstybės narės piliečiai gali siekti profesinės kvalifikacijos, atitinkančios šių pagrindų reikalavimus, prieš tai nereikalaujant, kad jie taptų profesinės organizacijos nariais ar joje prisiregistruotų.
3. Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.
4. Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:
1) Lietuvos Respublikoje nėra švietimo institucijų, kurios vykdytų tokį atitinkamos profesijos rengimą;
2) bendrųjų pasirengimo pagrindų taikymas darytų neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos švietimo sistemos organizavimui;
3) yra esminių skirtumų tarp bendrųjų pasirengimo pagrindų ir Lietuvos Respublikoje reikalaujamo rengimo ir tie skirtumai kelia didelę riziką viešajai politikai, viešajam saugumui, visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai arba aplinkos apsaugai.
5. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų nustatymo įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:
1) profesines kvalifikacijas ir, kai taikoma, profesinius vardus, kurie atitinka bendruosius pasirengimo pagrindus, arba
2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.
6. Šis straipsnis taip pat taikomas tam tikros profesijos specializacijoms su sąlyga, kad tokios specializacijos įgijimas susijęs su profesine veikla, kuri ar teisė kuria užsiimti valstybėse narėse yra reglamentuojamos, kai tokia profesija, bet ne jos specializacija, jau automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies III skyrių.
49 straipsnis. Bendrieji pasirengimo testai
1. Asmeniui, išlaikiusiam bendrąjį pasirengimo testą ir turinčiam atitinkamą profesinę kvalifikaciją, yra suteikiama teisė užsiimti profesine veikla bet kurioje dalyvaujančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos asmenims, įgijusiems toje valstybėje narėje profesinę kvalifikaciją.
2. Bendrasis pasirengimo testas turi atitikti šias sąlygas:
1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės į kitą;
2) profesija, kuriai taikomas bendrasis pasirengimo testas, arba jos rengimas yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;
3) bendrasis pasirengimo testas sudarytas pagal atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;
4) jį gali laikyti visų valstybių narių piliečiai ir dalyvauti praktiškai organizuojant tokius testus valstybėse narėse nereikalaujant, kad prieš tai jie taptų profesinės organizacijos nariais ar būtų joje prisiregistravę.
3. Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.
4. Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:
1) Lietuvos Respublikoje atitinkama profesija nereglamentuojama;
2) bendrojo rengimo testo turinys nepakankamai sumažina didelę riziką visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai, kuri užtikrinama Lietuvos Respublikoje;
3) bendrojo pasirengimo testo turinys suteiktų daug mažiau patrauklias galimybes dirbti pagal atitinkamą profesiją, palyginti su reikalavimais Lietuvos Respublikoje.
5. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo testų turinio ir organizavimo sąlygų įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:
1) savo pajėgumus rengti tokius testus arba
2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.
V SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS DĖL ĮSISTEIGIMO
46 straipsnis. Dokumentai ir formalumai
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 7 priede išvardytų dokumentų.
2. Šio įstatymo 7 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.
50 straipsnis. Dokumentai ir formalumai
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 5 priede išvardytų dokumentų.
2. Šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.
3. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, konfidencialumą.
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 20, 21, 24, 27, 30, 31, 34, 36, 40 ir 42 straipsniuose.
5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje:
1) ar rengiančioje institucijoje rengimo kursas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;
2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jei visas kursas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;
4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose.
5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje:
1) ar rengiančioje institucijoje rengimas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;
2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jeigu visas rengimas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;
3) ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.
6. Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, piliečiai duotų priesaiką ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.
47 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūra
6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti kitos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti, kad asmeniui nėra laikinai ar visam laikui sustabdyta teisė dirbti pagal profesiją dėl sunkaus profesinio nusižengimo ar teistumo dėl padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su bet kokia to asmens profesine veikla.
7. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis šiame straipsnyje nurodyta informacija keičiasi per IMI.
8. Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, Lietuvos Respublikos piliečiai duotų priesaiką, ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.
51 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra
1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos ir praneša asmeniui apie bet kokį trūkstamą dokumentą.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vienu mėnesiu.
3. Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
48 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.
2. Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos organizacijos ar asociacijos suteiktą profesinį vardą arba jo santrumpą, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.
2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vieną mėnesį.
3. Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Apeliacinei komisijai ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
52 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.
2. Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos asociacijos ar organizacijos suteikto profesinio vardo arba jo santrumpos, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.
3. Jeigu narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali to reikalauti iš profesinę kvalifikaciją turinčių kitų valstybių piliečių tik pagal šio įstatymo nuostatas.
4. Lietuvos Respublika nesuteikia teisės naudoti profesinį vardą profesinių kvalifikacijų turėtojams, jeigu profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius neatliko pareigos pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms vadovaujantis šio įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 11 punktu.
IV DALIS
TAISYKLĖS SIEKIANT DIRBTI PAGAL REGLAMENTUOJAMĄ PROFESIJĄ IR UŽSIIMTI PROFESINE VEIKLA
49 straipsnis. Taikymo sritis
Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžia šio įstatymo II ir III dalys.
50 straipsnis. Kalbų mokėjimas
Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
51 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas
1. Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 7 ir 48 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.
2. Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su profesiniu vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
52 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas
Nepažeisdama šio įstatymo 5 straipsnio 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.
53 straipsnis. Taikymo sritis
Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžta šio įstatymo II ir III dalyse.
54 straipsnis. Lietuvių kalbos mokėjimas
1. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos asmenims mokėti lietuvių kalbą įvykdymo kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos arba ji gali būti vykdoma joms prižiūrint.
3. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.
4. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas, jeigu profesija, kuria ketina užsiimti asmuo, daro poveikį pacientų saugumui. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas ir ketinant dirbti pagal kitas profesijas, kai kyla pagrįstų abejonių dėl asmens tinkamo kalbos mokėjimo norint dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje.
5. Asmens lietuvių kalbos mokėjimas gali būti tikrinamas tik išdavus Europos profesinę kortelę pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį arba atitinkamai pripažinus jo profesinę kvalifikaciją.
6. Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas turi būti proporcingas veiklai, kuria asmuo ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje.
7. Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo rezultatai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
55 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas
1. Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 9 ir 52 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.
2. Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
56 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas
Nepažeisdama šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalių, 8 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.
57 straipsnis. Profesinės praktikos pripažinimas
1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją tik baigus profesinę praktiką, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįsta kitoje valstybėje narėje atliktą profesinę praktiką su sąlyga, kad tokia praktika atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles, ir atsižvelgia į asmens trečiojoje valstybėje atliktą profesinę praktiką.
2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos teisės aktuose gali nustatyti pagrįstą profesinės praktikos dalies, kurią galima atlikti užsienyje, trukmės apribojimą ir priima taisykles dėl profesinės praktikos, kuri atliekama kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, organizavimo ir pripažinimo, įskaitant profesinės praktikos vadovo vaidmenį.
3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos profesinės praktikos pripažinimas nekeičia Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų tam, kad būtų suteikta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.
V DALIS
ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS
53 straipsnis. Kompetentingos institucijos
58 straipsnis. Kompetentingos institucijos
1. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja, teikia abipusę pagalbą ir užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.
2. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausmines nuobaudas, baudžiamąsias sankcijas arba kitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių šio įstatymo nustatytai veiklai.
3. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis.
4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas.
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.
7. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius:
1) koordinuoja kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;
3. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.
4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.
5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, vadovaudamosi šio straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, keisdamosi informacija naudojasi IMI.
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas. Įstatymų nustatytais atvejais kompetentingomis institucijomis gali būti skiriamos reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančios asociacijos.
59 straipsnis. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.
2. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius:
1) koordinuoja Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;
2) renka informaciją, kuri reikalinga šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti;
3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie kompetentingas institucijas, numatytas šio straipsnio 5 dalyje;
3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas ir reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančias asociacijas, nurodytas šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje;
4) dalyvauja Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komiteto veikloje;
5) nuo 2007 m. spalio 20 d. kas dveji metai siunčia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir pateikia priimtų sprendimų statistinę suvestinę ir pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą;
6) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas;
7) sudaro reglamentuojamų profesijų sąrašą; jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustatyta tvarka;
8) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą.
8. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš šio įstatymo 54 straipsnyje nurodytos kontaktinės institucijos šio straipsnio 7 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.
9. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) yra profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija, sprendžianti strateginius profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimus.
10. Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
54 straipsnis. Kontaktinės institucijos
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria kontaktinę instituciją.
2. Kontaktinė institucija:
1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių kontaktinėms institucijoms būtiną informaciją apie šiame įstatyme numatytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą: informaciją apie nacionalinės teisės aktus, reglamentuojamas profesijas ir profesines veiklas, įskaitant socialinę apsaugą reglamentuojančius teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles;
2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jei reikia, bendradarbiaudama su kitų valstybių narių kontaktinėmis institucijomis ir Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis.
3. Kontaktinė institucija Europos Komisijos reikalavimu praneša apie paklausimų, kuriuos ji nagrinėja pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos.
VI DALIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
55 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos įsigaliojus šiam įstatymui priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
5) nagrinėja pasiūlymus dėl bendrųjų profesinio pasirengimo pagrindų ir bendrųjų profesinio pasirengimo testų, kurie numatyti šio įstatymo 48 ir 49 straipsniuose;
6) keičiasi informacija ir geriausia praktika, siekdamas Lietuvos Respublikoje optimizuoti tęstinį kvalifikacijos tobulinimą asmenims, kurių turimoms profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius;
7) keičiasi informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytas kompensacines priemones;
8) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas;
9) sudaro reglamentuojamų profesijų sąrašą; jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija;
10) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų, reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašų pakeitimus;
11) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikos asociacijas ir organizacijas, kurioms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje;
12) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą;
13) pagal kompetenciją užtikrina vienodą šio įstatymo nuostatų taikymą.
3. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ar reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančių asociacijų, nurodytų šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje, ir 62 straipsnyje nurodyto Lietuvos Respublikos pagalbos centro šio straipsnio 2 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.
4. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius kartu su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis:
1) tikrina, ar reikalavimai, kurie taikomi pagal Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, kuriais konkrečios profesinės kvalifikacijos turėtojui apribojama teisė pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją arba užsiimti ta profesine veikla, įskaitant naudojimąsi profesiniu vardu ir veiklos pagal tokį profesinį vardą vykdymą (toliau šiame straipsnyje – reikalavimai), yra suderinami su toliau išvardytais principais:
a) neturi būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai diskriminuojantys dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos;
b) turi būti pagrįsti svarbiomis bendrojo intereso priežastimis;
c) turi būti tinkami siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą ir jais neturi būti reikalaujama daugiau, nei būtina tam tikslui pasiekti;
2) kas dveji metai pateikia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir priimtų sprendimų statistinę suvestinę bei pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą;
3) per šešis mėnesius nuo šios dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų priėmimo dienos pateikia Europos Komisijai informaciją apie juos ir nurodo priežastis, kodėl tokie reikalavimai atitinka šios dalies 1 punkte nurodytus principus;
4) kas dvejus metus Europos Komisijai pateikia ataskaitą apie panaikintus arba mažiau ribojančius šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus;
5) teikia informaciją Europos Komisijai apie šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą.
5. Nuo 2016 m. sausio 18 d. į šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą priimtų sprendimų statistinę suvestinę įtraukiama išsami informacija apie sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, skaičių ir tipus, įskaitant kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnį priimtų sprendimų dėl teisės iš dalies užsiimti profesine veikla tipus, ir pagrindinių problemų, kylančių taikant šį įstatymą, apibūdinimas.
60 straipsnis. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba
1. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) padeda šio įstatymo 59 straipsnyje nurodytam profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriui įgyvendinti profesinių kvalifikacijų pripažinimo politikos kryptis.
2. Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
61 straipsnis. Įspėjimo sistema
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos informuoja visas kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenį, kurio galimybes Lietuvos Respublikoje užsiimti šio straipsnio 2 dalyje išvardytomis profesinėmis veiklomis Lietuvos Respublikos institucijos ar teismai apribojo arba visiškai ar iš dalies uždraudė (net jeigu tai būtų laikinai).
2. Įspėjimas išsiunčiamas apie asmenis, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ir užsiimančius šiomis profesinėmis veiklomis:
1) pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir šeimos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 ir 3.1.4 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
2) gydytojo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje nurodytą kvalifikaciją;
3) bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
4) gydytojo odontologo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
5) gydytojo odontologo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
6) veterinarijos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.4.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
7) akušerio, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
8) vaistininko, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;
9) asmens, turinčio šio įstatymo 5 priedo 2 punkte nurodytą pažymėjimą, įrodantį, kad jis užbaigė rengimą, kuris atitinka šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ar 42 straipsniuose nurodytus būtiniausius reikalavimus, tačiau kuris prasidėjo anksčiau nei šio įstatymo 3 priedo 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kvalifikacijų įgijimo atskaitos datos;
10) asmens, turinčio pažymėjimą apie įgytas teises, kaip nurodyta šio įstatymo 21, 25, 27, 31, 35, 41 straipsniuose;
11) kitų asmenų, užsiimančių veikla, darančia poveikį pacientų saugumui, kai jie dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją;
12) asmenų, užsiimančių veikla, susijusia su nepilnamečių asmenų ugdymu, įskaitant vaikų priežiūrą ir ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą, kai asmuo dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas pateikti kitoms valstybėms narėms šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją ir ją tvarkyti.
4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos naudojasi Lietuvos Respublikos registruose ir informacinėse sistemose tvarkoma informacija apie paskirtus draudimus asmenims, užsiimantiems veikla, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, ir šią informaciją pateikia kitoms valstybėms narėms.
5. Įspėjimo sistemos organizavimo tvarką ir informacijos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, tvarkymo procedūras nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
6. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją per IMI turi išsiųsti ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo, kuriuo apribojamos atitinkamo asmens galimybės visiškai arba iš dalies užsiimti profesine veikla arba užsiimti tokia veikla jam uždraudžiama, priėmimo datos.
7. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimą apie asmenis, kuriems apribotos galimybės arba uždrausta užsiimti šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis profesinėmis veiklomis, pateikia tik šiuos duomenis:
1) asmens tapatybę;
2) atitinkamos profesijos pavadinimą;
3) informaciją apie sprendimą dėl atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo priėmusią Lietuvos Respublikos instituciją arba teismą;
4) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo sritį;
5) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo laikotarpį.
8. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija ne vėliau kaip per tris dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per IMI informuoja visų kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenų, kurie pateikė prašymą dėl kvalifikacijos pripažinimo pagal šio įstatymo nuostatas ir kurie, kaip pripažinta vėlesniais teismų sprendimais, tokiomis aplinkybėmis naudojosi suklastotais dokumentais, patvirtinančiais jų profesinę kvalifikaciją, tapatybę.
9. Nustojus galioti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam atitinkamos veiklos draudimui arba apribojimui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per IMI apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną informuoja visų valstybių narių kompetentingas institucijas. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, pateikusi informaciją pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat informuoja ir apie veiklos draudimo ar apribojimo galiojimo pabaigos datą, ir apie bet kokį vėlesnį tos datos pakeitimą.
10. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, apie asmenis kitoms valstybėms narėms, tuo pačiu metu turi informuoti tuos asmenis apie jų teisę apskųsti sprendimą, jį pakeisti ir gauti patirtos žalos atlyginimą.
11. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, privalo nurodyti, kad asmuo, apie kurį yra siunčiamas įspėjimas, gali inicijuoti procesą dėl neteisingo įspėjimo apskundimo.
12. Duomenys apie įspėjimus IMI gali būti tvarkomi įspėjimų galiojimo laikotarpiu.
13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per tris dienas nuo sprendimo panaikinti įspėjimą priėmimo arba nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto apribojimo ar draudimo galiojimo pabaigos dienos ištrina įspėjimą IMI.
62 straipsnis. Lietuvos Respublikos pagalbos centras
1. Lietuvos Respublikos pagalbos centro (toliau – Pagalbos centras) funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
2. Pagalbos centras:
1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių pagalbos centrams pagalbą dėl šiame įstatyme numatytų profesinių kvalifikacijų pripažinimo, įskaitant informaciją apie profesijas ir darbą pagal jas, socialinę apsaugą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles;
2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jeigu reikia, bendradarbiaudamas su kilmės ar priimančiosios valstybės narės pagalbos centru, kompetentingomis institucijomis ir kontaktiniais centrais;
3) atlieka kompetentingos institucijos funkcijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti, kai profesija, pagal kurią asmuo siekia įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, yra nereglamentuojama Lietuvos Respublikoje.
3. Pagalbos centras bendradarbiauja su kiekviena kilmės arba priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija ar pagalbos centru ir prireikus jų prašymu teikia jiems visą atitinkamą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.
4. Pagalbos centras Europos Komisijos prašymu informuoja apie paklausimų, susijusių su sprendžiamais klausimais, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos.
63 straipsnis. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras
1. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras (toliau – Kontaktinis centras), įsteigtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatomis, užtikrina, kad jo portale būtų prieinama ir reguliariai atnaujinama ši informacija:
1) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašas, taip pat už kiekvieną reglamentuojamą profesiją atsakingos kompetentingos institucijos ir visų valstybių narių pagalbos centrų kontaktiniai duomenys;
2) profesijų, kurioms gali būti išduota Europos profesinė kortelė, sąrašas, Europos profesinės kortelės veikimas, įskaitant visus asmenų mokėtinus mokesčius, ir Europos profesinę kortelę išduodančios kompetentingos institucijos;
3) visų profesijų, kurioms Lietuvos Respublikoje yra taikomas šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalis, sąrašas;
4) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašas;
5) Lietuvos Respublikos reglamentuojamoms profesijoms taikomi šio įstatymo 9, 50, 51 ir 54 straipsniuose nurodyti reikalavimai ir procedūros, įskaitant visus susijusius Lietuvos Respublikos piliečių mokėtinus mokesčius ir Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms pateiktinus dokumentus;
6) informacija, kaip, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, apskųsti pagal šį įstatymą priimtus Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimus.
2. Kontaktinis centras užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija ir pagalba būtų teikiama naudotojams aiškiu ir suprantamu būdu, kad ji būtų lengvai prieinama nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis ir būtų nuolat atnaujinama. Esant galimybei, šio straipsnio 1 dalyje numatytą informaciją teikia kitomis oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis.
3. Kontaktinis centras užtikrina, kad į kiekvieną kontaktiniam centrui adresuotą prašymą pateikti informaciją būtų atsakyta ne vėliau kaip per penkias darbo dienas.
4. Kontaktinis centras bendradarbiauja su kitų valstybių narių kontaktiniais centrais ir su Europos Komisija šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių įgyvendinimo tikslais.
5. Kontaktinio centro veikla šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.
64 straipsnis. Apeliacinė komisija
1. Šio įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje ir 51 straipsnio 3 dalyje nurodytos Apeliacinės komisijos personalinę sudėtį tvirtina ir asmenų skundų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
2. Apeliacinė komisija sudaroma iš profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Studijų kokybės vertinimo centro atstovų – iš viso ne mažiau kaip iš 11 narių.
3. Apeliacinė komisija atlieka šias funkcijas:
1) nagrinėja asmenų skundus dėl Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų priimtų sprendimų, susijusių su kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimu, ir dėl šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytų sprendimų;
2) pagal kompetenciją teikia informaciją apie savo priimtus sprendimus.
4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo, priimtą išnagrinėjus asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją, Apeliacinei komisijai gali skųsti asmuo, nesutinkantis su Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu nepripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustatytu laiku sprendimo dėl asmens prašymo pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją nepriima, asmuo dėl pažeistos teisės gali pateikti skundą Apeliacinei komisijai.
5. Asmuo, nesutinkantis su šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu, priimtu išnagrinėjus deklaraciją dėl leidimo laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, gali jį skųsti Apeliacinei komisijai.
6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti skundai paduodami per 14 darbo dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo arba termino išnagrinėti asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją pabaigos dienos.
7. Apeliacinei komisijai pateiktas skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos.
8. Apeliacinė komisija motyvuotu sprendimu atsisako nagrinėti asmens skundą, jeigu:
1) praleistas skundo padavimo terminas ir asmuo neprašo jo atnaujinti;
2) jau buvo priimtas vienas iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų dėl to paties asmens, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
9. Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi skundą, priima vieną iš šių motyvuotų sprendimų:
1) palikti galioti Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtą sprendimą nepripažinti kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos ar šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytą sprendimą ir asmens skundą atmesti;
2) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją atlikti pakartotinį kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą;
3) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją pakartotinai vertinti profesinę kvalifikaciją, kai paslaugos teikiamos laikinai ir kartais.
10. Asmuo, nesutinkantis su Apeliacinės komisijos sprendimu, gali jį skųsti administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
65 straipsnis. Procedūrų atlikimas elektroninėmis priemonėmis
1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos ir Kontaktinis centras užtikrina, kad visi reikalavimai, procedūros ir formalumai, susiję su šiame įstatyme nustatytais dalykais, būtų įvykdomi nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis, ir naudoja technines priemones, leidžiančias tvarkyti dokumentus su apibrėžtų formatų saugiais elektroniniais parašais teisės aktų nustatyta tvarka.
2. Gavus dokumentus šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu ir esant būtinybei ar jeigu kyla pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali prašyti pateikti patvirtintas dokumentų kopijas.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos profesinės adaptacijos laikotarpio įvykdymui ar profesinio tinkamumo testo atlikimui.
4. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras Lietuvos Respublikoje gali būti priimamas saugus elektroninis parašas, atitinkantis Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir sukurtas saugia parašo formavimo įranga bei patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu.
5. Šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje ir 51 straipsnyje nustatytų procedūrinių laikotarpių pradžia yra asmens paraiškos arba bet kokio trūkstamo dokumento pateikimo Kontaktiniam centrui arba tiesiogiai atitinkamai Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai data.
6. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos prašymas pateikti patvirtintas dokumentų kopijas, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, nelaikomas prašymu pateikti trūkstamus dokumentus.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
Lietuvos Respublikos
reglamentuojamų profesinių
kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
1 priedas
LIETUVOS RESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 16 DALIES SĄLYGAS ATITINKANČIŲ PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ ARBA ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS
AIRIJA1
1. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas2
2. Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas2
3. Atestuotų apskaitininkų asociacija2
4. Airijos inžinierių institucija
5. Airijos planavimo institutas
__________________
1 Airijos piliečiai taip pat yra nariai tokių Jungtinės Karalystės asociacijų ir organizacijų: Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų instituto, Škotijos privilegijuotų apskaitininkų instituto, Aktuarų instituto, Aktuarų fakulteto, Vadybos apskaitininkų privilegijuotojo instituto, Diplomuotų sekretorių ir administratorių instituto, Karališkojo miestų planavimo instituto, Karališkosios diplomuotų ekspertų institucijos, Privilegijuotojo statybos instituto.
2 Tik sąskaitų audito veiklai.
LIETUVOS RESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 5 DALIES SĄLYGAS ATITINKANČIŲ PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ ARBA ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS
AIRIJA
1. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).
2. Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).
3. Atestuotų apskaitininkų asociacija (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).
4. Airijos inžinierių institucija.
5. Airijos planavimo institutas.
6. Jungtinės Karalystės asociacijos ir organizacijos, kurių nariais yra ir Airijos piliečiai:
1) Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas;
2) Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas;
3) Aktuarų institutas;
4) Aktuarų fakultetas;
5) Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas;
6) Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas;
7) Karališkasis miestų planavimo institutas;
8) Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija;
9) Privilegijuotasis statybos institutas.
JUNGTINĖ KARALYSTĖ
1. Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas
2. Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas
3. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas
4. Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija
5. Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas
6. Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas
7. Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas
8. Privilegijuotasis draudimo institutas
9. Aktuarų institutas
10. Aktuarų fakultetas
11. Privilegijuotasis bankininkų institutas
12. Škotijos bankininkų institutas
13. Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija
14. Karališkasis miestų planavimo institutas
15. Privilegijuotoji fizioterapijos draugija
16. Karališkoji chemijos draugija
17. Britų psichologijos draugija
18. Bibliotekų asociacija
19. Diplomuotų miškininkų institutas
20. Privilegijuotasis statybos institutas
21. Inžinerijos taryba
22. Energetikos institutas
23. Statybinės inžinerijos institucija
24. Inžinierių statybininkų institucija
25. Kasybos inžinierių institucija
26. Kasybos ir metalurgijos institucija
27. Inžinierių elektrikų institucija
28. Dujų inžinierių institucija
29. Inžinierių mechanikų institucija
30. Chemijos inžinierių institucija
31. Gamybos inžinierių institucija
32. Jūrų inžinierių institucija
33. Karališkoji karinių laivų architektų institucija
34. Karališkoji aeronautikos draugija
35. Metalų institutas
36. Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija
37. Matavimų ir kontrolės institutas
38. Britų kompiuterių draugija
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
1. Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas.
2. Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.
3. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.
4. Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija.
5. Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas.
6. Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas.
7. Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas.
8. Privilegijuotasis draudimo institutas.
9. Aktuarų institutas.
10. Aktuarų fakultetas.
11. Privilegijuotasis bankininkų institutas.
12. Škotijos bankininkų institutas.
13. Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija.
14. Karališkasis miestų planavimo institutas.
15. Privilegijuotoji fizioterapijos draugija.
16. Karališkoji chemijos draugija.
17. Britų psichologijos draugija.
18. Bibliotekų asociacija.
19. Diplomuotų miškininkų institutas.
20. Privilegijuotasis statybos institutas.
21. Inžinerijos taryba.
22. Energetikos institutas.
23. Statybinės inžinerijos institucija.
24. Inžinierių statybininkų institucija.
25. Kasybos inžinierių institucija.
26. Kasybos ir metalurgijos institucija.
27. Inžinierių elektrikų institucija.
28. Dujų inžinierių institucija.
29. Inžinierių mechanikų institucija.
30. Chemijos inžinierių institucija.
31. Gamybos inžinierių institucija.
32. Jūrų inžinierių institucija.
33. Karališkoji karinių laivų architektų institucija.
34. Karališkoji aeronautikos draugija.
35. Metalų institutas.
36. Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija.
37. Matavimų ir kontrolės institutas.
38. Britų kompiuterių draugija.
Lietuvos Respublikos
reglamentuojamų profesinių
kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
2 priedas
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 4 DALIES 2 PUNKTE nurodytas SPECIALIOS STRUKTŪROS KURSŲ
SĄRAŠAS
1. Paramedicinos ir vaikų priežiūros mokymo kursai
Kvalifikacija įgyta:
Vokietijoje:
– vaikų slaugytojas („Kinderkrankenschwester / Kinderkrankenpfleger“),
– fizioterapeutas („Krankengymnast(in) / Physiotherapeut(in)“)3,
___________________
3 Nuo 1994 m. birželio 1 d. profesijos pavadinimas „Krankengymnast(in)“ buvo pakeistas į „Physiotherapeut(in)“. Tačiau šios profesijos atstovai, įgiję diplomus iki tos datos, jų pageidavimu gali toliau naudoti profesinį vardą „Krankengymnast(in)“.
– darbo terapeutas / ergoterapeutas („Beschäftigungs- und Arbeitstherapeut / Ergotherapeut“),
– logopedas („Logopäde / Logopädin“),
– ortoptikas („Orthoptist(in)“),
– valstybės pripažįstamas vaikų priežiūros darbuotojas („Staatlich anerkannte(r) Erzieher(in)“),
– valstybės pripažįstamas specialusis pedagogas („Staatlich anerkannte(r) Heilpädagoge(in)“),
– medicinos laboratorijos technikas („medizinisch-technische(r) Laboratoriums- Assistent(in)“),
– medicinos rentgeno technikas („medizinisch-technische(r) Radiologie-Assistent(in)“),
– medicinos funkcinės diagnostikos technikas („medizinisch-technische(r) Assistent(in) für Funktionsdiagnostik“),
– veterinarijos technikas („veterinärmedizinisch-technische(r) Assistent(in)“),
– dietistas („Diätassistent(in)“),
– farmacijos specialisto („Pharmazieingenieur“) kvalifikacija, įgyta iki 1994 m. kovo 31 d. buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje arba naujojoje Länder teritorijoje,
– psichikos sveikatos slaugytojas („Psychiatrische(r) Krankenschwester / Krankenpfleger“),
– kalbos terapeutas („Sprachtherapeut(in)“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:
i) ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir tam tikrais atvejais papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat reikia laikyti egzaminą,
ii) arba bent 2,5 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje,
iii) arba bent 2 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienų metų stažuotės patvirtintoje įmonėje;
Čekijos Respublikoje:
– sveikatos apsaugos padėjėjas („Zdravotnický asistent“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu,
– mitybos padėjėjas („Nutriční asistent“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu;
Italijoje:
– dantų technikas („odontotecnico“),
– optikas („ottico“),
kuris yra baigęs mokymo ir lavinimo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:
i) ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir tam tikrais atvejais papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat reikia laikyti egzaminą,
ii) arba bent 2,5 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje,
iii) arba bent 2 metų specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienų metų stažuotės patvirtintoje įmonėje;
Kipre:
– dantų technikas („οδοντοτεχνίτης“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo, 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo ir vienų metų profesinės praktikos,
– optikas („τεχνικός oπτικός“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo, 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo ir vienų metų profesinės praktikos;
Latvijoje:
– dantų gydytojo padėjėjas („zobārstniecības māsa“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 3 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti,
– biomedicinos laborantas („biomedicīnas laborants“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti,
– dantų technikas („zobu tehniķis“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti,
– fizioterapeuto padėjėjas („fizioterapeita asistents“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo, 3 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje ir 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti;
Liuksemburge:
– medicinos rentgeno technikas („assistant(e) technique médical(e) en radiologie“),
– medicinos laboratorijos technikas („assistant(e) technique médical(e) de laboratoire“),
– psichikos sveikatos slaugytojas („infirmier / ière psychiatrique“),
– medicinos chirurgo padėjėjas („assistant(e) technique médical(e) en chirurgie“),
– vaikų slaugytojas („infirmier / ière puériculteur / trice“),
– slaugytojas anesteziologas („infirmier / ière anesthésiste“),
– kvalifikuotas masažuotojas („masseur / euse diplômé(e)“),
– vaikų priežiūros darbuotojas („éducateur / trice“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:
i) ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir tam tikrais atvejais papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat reikia laikyti egzaminą,
ii) arba bent 2,5 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje,
iii) arba bent 2 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigus reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienų metų stažuotės patvirtintoje įmonėje;
Nyderlanduose:
– veterinaro padėjėjas („dierenartsassistent“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje (MBO schema) arba pasirinktinai 3 metų pagal profesinio mokymo pagal dvigubos gamybinės praktikos programą LLW, abiem atvejais laikomas baigiamasis egzaminas;
Austrijoje:
– specialusis pagrindinis slaugytojų, kurie specializuojasi prižiūrėti vaikus ir jaunimą, mokymas („spezielle Grundausbildung in der Kinder- und Jugendlichenpflege“),
– specialusis pagrindinis psichikos sveikatos slaugytojų mokymas („spezielle Grundausbildung in der psychiatrischen Gesundheits- und Krankenpflege“),
– kontaktinių lęšių optikas („Kontaktlinsenoptiker“),
– pedikiūro specialistas („Fußpfleger“),
– klausos pagalbinių priemonių technikas („Hörgeräteakustiker“),
– nereceptinių vaistinių preparatų pardavėjas („Drogist“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, įskaitant ne trumpesnį kaip 5 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į ne trumpesnę kaip 3 metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio mokymo įstaigoje, taip pat profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,
– masažuotojas („Masseur“),
kuris yra baigęs iš viso 14 metų mokymo kursą, įskaitant 5 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, sudarytą iš 2 metų gamybinės praktikos, 2 metų profesinės praktikos ir mokymo bei vienų metų mokymo kurso, kuris baigiamas laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,
– vaikų darželio darbuotojas („Kindergärtner / in“),
– vaikų priežiūros darbuotojas („Erzieher“),
kuris yra baigęs iš viso 13 metų mokymo kursą, įskaitant 5 metų profesinį mokymą specializuotoje profesinėje mokykloje, kurią baigus laikomas egzaminas;
Slovakijoje:
– pagrindinės menų mokyklos šokių mokytojas („učiteľ v tanečnom odbore na základných umeleckých školách“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14,5 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų mokymo vidurinėje specialiojoje mokykloje ir 5 semestrų šokių pedagogikos kurso,
– specialiųjų mokymo įstaigų ir socialinių tarnybų pedagogas („vychovávatel' v špeciálnych výchovných zariadeniach a v zariadeniach sociálnych služieb“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8/9 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų studijų vidurinėje pedagogikos mokykloje ar kitoje vidurinėje mokykloje ir 2 metų papildomų pedagogikos studijų.
2. Amato meistro sektorius („Mester / Meister / Maître“), kuris atitinka mokymo ir lavinimo kursus, skirtus šio įstatymo III dalies II skyriuje neapibūdintiems įgūdžiams
Kvalifikacija įgyta:
Danijoje:
– optikas („optometrist“),
šio kurso bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant 5 metus profesinio mokymo, suskirstyto į 2,5 metų teorinį mokymą profesinio mokymo įstaigoje ir 2,5 metų praktinį mokymą darbo vietoje, kurį baigus laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu,
– ortopedijos technikas („ortopædimekaniker“),
šio kurso bendra trukmė yra 12,5 metų, įskaitant 3,5 metų profesinio mokymo, suskirstyto į šešių mėnesių teorinį mokymą profesinio mokymo įstaigoje ir 3 metų praktinį mokymą darbo vietoje, kurį baigus laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu,
– ortopedinės avalynės batsiuvys („ortopædiskomager“),
šio kurso bendra trukmė yra 13,5 metų, įskaitant 4,5 metų profesinio mokymo, suskirstyto į 2 metų teorinį mokymą profesinio mokymo įstaigoje ir 2,5 metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu;
Vokietijoje:
– optikas („Augenoptiker“),
– dantų technikas („Zahntechniker“),
– chirurginių tvarsčių gamintojas („Bandagist“),
– klausos pagalbinių priemonių gamintojas („Hörgeräte-Akustiker“),
– ortopedijos technikas („Orthopädiemechaniker“),
– ortopedinės avalynės batsiuvys („Orthopädieschuhmacher“);
Liuksemburge:
– optikas („opticien“),
– dantų technikas („mécanicien dentaire“),
– klausos pagalbinių priemonių gamintojas („audioprothésiste“),
– ortopedijos technikas / chirurginių tvarsčių gamintojas („mécanicien orthopédiste / bandagiste“),
– ortopedinės avalynės batsiuvys („orthopédiste-cordonnier“),
šių kursų bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant mažiausiai 5 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, mokantis dalimis darbo vietoje ir profesinio mokymo įstaigoje, paskui laikant egzaminą, norint savarankiškai imtis bet kokios kvalifikuotos veiklos arba atitinkamu atsakomybės lygiu dirbti įmonėje;
Austrijoje:
– chirurginių tvarsčių gamintojas („Bandagist“),
– korsetų gamintojas („Miederwarenerzeuger“),
– optikas („Optiker“),
– ortopedinės avalynės batsiuvys („Orthopädieschuhmacher“),
– ortopedijos technikas („Orthopädietechniker“),
– dantų technikas („Zahntechniker“),
– sodininkas („Gärtner“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, įskaitant mažiausiai 5 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai 3 metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio mokymo įstaigoje, taip pat ne trumpesnę kaip 2 metų profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę, mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu;
Žemės ūkio ir miškininkystės srities meistrų kvalifikacija, tai yra:
– žemės ūkio meistras („Meister in der Landwirtschaft“),
– kaimo namų ūkio ekonomikos meistras („Meister in der ländlichen Hauswirtschaft“),
– sodininkystės meistras („Meister im Gartenbau“),
– prekinės daržininkystės meistras („Meister im Feldgemüsebau“),
– pomologijos ir vaisių perdirbimo meistras („Meister im Obstbau und in der Obstverwertung“),
– vynuogininkystės ir vynininkystės meistras („Meister im Weinbau und in der Kellerwirtschaft“),
– pienininkystės meistras („Meister in der Molkerei- und Käsereiwirtschaft“),
– arklininkystės meistras („Meister in der Pferdewirtschaft“),
– žuvininkystės meistras („Meister in der Fischereiwirtschaft“),
– paukštininkystės meistras („Meister in der Geflügelwirtschaft“),
– bitininkystės meistras („Meister in der Bienenwirtschaft“),
– miškininkystės meistras („Meister in der Forstwirtschaft“),
– miškų sodinimo ir tvarkymo meistras („Meister in der Forstgarten- und Forstpflegewirtschaft“),
– žemės ūkio produktų sandėliavimo meistras („Meister in der landwirtschaftlichen Lagerhaltung“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 15 metų, įskaitant mažiausiai 6 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai 3 metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas įmonėje ir mokymas profesinio mokymo įstaigoje, taip pat 3 metų profesinė praktika, baigiamą laikant profesijos meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu;
Lenkijoje:
– praktinio profesinio mokymo mokytojas („Nauczyciel praktycznej nauki zawodu“),
kurio mokymo kursas susideda iš:
i) 8 metų pagrindinio ugdymo, 5 metų profesinio vidurinio mokymo ar atitinkamo vidurinio ugdymo susijusioje srityje, ne trumpesnių kaip 150 valandų pedagogikos kursų, darbo saugos ir higienos kursų ir 2 metų profesijos, kurios ketinama mokyti, profesinės praktikos arba
ii) 8 metų pagrindinio ugdymo, 5 metų profesinio vidurinio mokymo, ir įgytas aukštesniosios pedagoginės technikos mokyklos baigimo diplomas, arba
iii) 8 metų pagrindinio ugdymo, 2–3 metų pagrindinio profesinio vidurinio mokymo, ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos, patvirtintos tam tikros profesijos meistro laipsniu, ir bent 150 valandų pedagogikos kurso;
Slovakijoje:
– profesinio mokymo meistras („majster odbornej výchovy“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų profesinio mokymo (baigtas profesinio vidurinio mokymo ir (arba) atitinkamo (panašaus) profesinio mokymo arba amato kursas) ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete ar technikos universitete arba baigto vidurinio ugdymo arba amato mokymo atitinkamuose (panašiuose) profesinio mokymo arba amato kursuose ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete arba iki 2005 m. rugsėjo 1 d. specializuoto mokymo specialioje pedagogikos srityje, kurį profesinio mokymo meistrams teikia specialiųjų mokyklų, kuriose nėra papildomų pedagoginių studijų, metodologijos centrai.
3. Jūreivystės sektorius
a) Jūrų transportas
Kvalifikacija įgyta:
Čekijoje:
– denio padėjėjas („palubní asistent“),
– už budėjimą atsakingas pareigūnas („námořní poručík“),
– vyresniojo kapitono padėjėjas („první palubní důstojník“),
– kapitonas („kapitán“),
– mechanikas padėjėjas („strojní asistent“),
– budintysis mechanikas („strojní důstojník“),
– antrasis mechanikas („druhý strojní důstojník“),
– vyresnysis mechanikas („první strojní důstojník“),
– elektrotechnikas („elektrotechnik“),
– vyresnysis elektrikas („elektrodůstojník“);
Danijoje:
– laivo kapitonas („skibsfører“),
– pirmasis kapitono padėjėjas („overstyrmand“),
– viršila vairininkas, denio karininkas („enestyrmand, vagthavende styrmand“),
– denio karininkas („vagthavende styrmand“),
– mechanikas („maskinchef“),
– pirmasis mechanikas („l. maskinmester“),
– pirmasis mechanikas / budintysis mechanikas („l. maskinmester / vagthavende maskinmester“);
Vokietijoje:
– didelio pakrantės laivo kapitonas („Kapitän AM“),
– pakrantės laivo kapitonas („Kapitän AK“),
– didelio pakrantės laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier AMW“),
– pakrantės laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier AKW“),
– C rango vyriausiasis mechanikas („Schiffsbetriebstechniker CT–Leiter von Maschinenanlagen“),
– C rango laivo mašinistas („Schiffsmaschinist CMa–Leiter von Maschinenanlagen“),
– C rango laivo mechanikas („Schiffsbetriebstechniker CTW“),
– laivo mašinistas, C rango savarankiškas mechanikas („Schiffsmaschinist CMaW–Technischer Alleinoffizier“);
Italijoje:
– denio karininkas („ufficiale di coperta“),
– mechanikas („ufficiale di macchina“);
Latvijoje:
– laivų elektromechanikas („Kuģu elektromehāniķis“),
– šaldymo įrenginių operatorius („Kuģa saldēšanas iekārtu mašīnists“);
Nyderlanduose:
– pirmasis kapitono padėjėjas (pakrantės laivų) (papildomai mokęsis) („stuurman kleine handelsvaart (met aanvulling)“),
– kabotažinio laivo mechanikas (diplomuotas) („diploma motordrijver“),
– VTS pareigūnas („VTS-functionaris“),
kurie išėjo tokį mokymo kursą:
– Čekijoje:
i) denio padėjėjas („palubní asistent“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 20 metų,
2) a) baigęs jūreivystės akademiją ar jūreivystės koledžą – navigacijos departamentą, abu kursai baigiami „maturitní zkouška“ egzaminu, ir atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą plaukiojančiame laive studijų metu arba
b) atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip 2 metų tarnybą plaukiojančiame laive, kurią sudaro budėjimas jūroje dirbant pagalbinį darbą laivuose, ir baigęs patvirtintus kursus, atitinkančius STCW kodekso (Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų) A–II / 1 skirsnyje išdėstytus kompetencijos standartus ir rengiamus STCW konvencijos šalies jūreivystės akademijos ar koledžo, ir išlaikęs egzaminą dalyvaujant JTK (Čekijos jūrų transporto komiteto) pripažintai egzaminų komisijai;
ii) už budėjimą atsakingas pareigūnas („námořní poručík“):
1) atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą dirbdamas denio padėjėju plaukiojančiuose laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, jeigu asmuo yra baigęs jūreivystės koledžą ar jūreivystės akademiją, arba vienų metų, jeigu asmuo baigęs patvirtintus kursus, atitinkančius budėtojo jūroje specialybę,
2) tinkamai baigęs mokymą ir tai patvirtinta Denio personalo mokymo įrašų knygelėje;
iii) vyresniojo kapitono padėjėjas („první palubní důstojník“):
turintis pareigūno, atsakingo už budėjimą jūroje laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, kompetenciją patvirtinantį pažymėjimą ir atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip dvylikos mėnesių tarnybą eidamas tas pareigas plaukiojančiame laive;
iv) kapitonas („kapitán“):
1) turintis laivo kapitono pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti laivuose, kurių bendras tonažas nuo 500 iki 3 000 tonų,
2) turintis vyresniojo kapitono padėjėjo kompetenciją patvirtinantį pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti laivuose, kurių bendras tonažas didesnis nei 3 000 tonų, ir patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą dirbdamas vyresniojo kapitono padėjėju laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, ir patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą dirbdamas vyresniojo kapitono padėjėju laivuose, kurių bendras tonažas 3 000 ar daugiau tonų;
v) mechanikas padėjėjas („strojní asistent“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 20 metų,
2) baigęs jūreivystės akademiją ar jūreivystės koledžą – jūrų inžinerijos departamentą ir atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą plaukiojančiame laive studijų metu;
vi) budintysis mechanikas („strojní důstojník“):
atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą dirbdamas mechaniko padėjėju plaukiojančiame laive, kai yra baigta jūreivystės akademija ar koledžas;
vii) antrasis mechanikas („druhý strojní důstojník“):
atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip dvylikos mėnesių tarnybą dirbdamas trečiuoju mechaniku plaukiojančiuose laivuose, kurių eigos variklių galingumas ne mažesnis kaip 750 kW;
viii) vyresnysis mechanikas („první strojní důstojník“):
turintis atitinkamą laivų, kurių eigos variklio galingumas ne mažesnis kaip 3 000 kW, antrojo mechaniko pažymėjimą ir atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip šešių mėnesių tarnybą eidamas tas pareigas plaukiojančiuose laivuose;
ix) elektrotechnikas („elektrotechnik“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų,
2) baigęs jūreivystės ar kitą akademiją, elektroinžinerijos fakultetą, technikos mokyklą ar elektrotechnikos inžinerijos koledžą, bet kokius kursus, kurie baigiami „maturitní zkouška“ egzaminu, ir atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip dvylikos mėnesių praktiką elektros inžinerijos srityje;
x) vyresnysis elektrikas („elektrodůstojník“):
1) baigęs jūreivystės ar kitą akademiją ar koledžą, jūrų elektroinžinerijos fakultetą arba kitą akademiją ar vidurinę mokyklą elektros inžinerijos srityje, visi kursai turi būti baigti „maturitní zkouška“ ar valstybiniu egzaminu,
2) atlikęs patvirtintą ne trumpesnę kaip dvylikos mėnesių tarnybą dirbdamas elektriku plaukiojančiame laive, jei asmuo baigęs akademiją ar koledžą, arba 24 mėnesių, jei asmuo baigęs vidurinę mokyklą;
– Danijoje po 9 metų pradinio ugdymo lankomas pagrindinio mokymo kursas ir (arba) atliekama 17–36 mėnesių tarnyba jūroje, paskui papildomai:
i) denio karininkas mokosi vienus metus specializuoto profesinio mokymo įstaigoje,
ii) kiti mokosi 3 metus specializuoto profesinio mokymo įstaigoje;
– Vokietijoje bendra mokymo trukmė yra 14–18 metų, įskaitant 3 metų pagrindinio profesinio mokymo kursą ir vienų metų tarnybą jūroje. Paskui papildomai vienus arba 2 metus mokomasi specializuotoje profesinio mokymo įstaigoje, jei tikslinga, 2 metus dirbama laivyboje;
– Latvijoje:
i) laivų elektromechanikas („kuģu elektromehāniķis“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų,
2) baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų ir šešių mėnesių, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 9 metų pagrindinio ugdymo ir bent 3 metų profesinio mokymo. Papildomai reikalaujama ne trumpesnės kaip šešių mėnesių tarnybos dirbant laivo elektriku ar elektriko inžinieriaus padėjėju plaukiojančiuose laivuose, kurių eigos variklių galingumas 750 kW ar daugiau. Profesinis mokymas baigiamas specialiu kompetentingos institucijos surengtu egzaminu pagal Transporto ministerijos patvirtintą mokymo programą;
ii) šaldymo įrenginių operatorius („kuģa saldēšanas iekārtu mašīnists“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų,
2) baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 9 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo. Taip pat reikalaujama ne trumpesnės kaip dvylikos mėnesių tarnybos laive einant šaldymo įrenginių inžinieriaus padėjėjo pareigas. Profesinis mokymas baigiamas specialiu kompetentingos institucijos surengtu egzaminu pagal Transporto ministerijos patvirtintą mokymo programą;
– Italijoje bendra mokymo trukmė yra 13 metų, iš kurių mažiausiai 5 metus mokomasi profesinio mokymo įstaigoje, baigiamoje laikant egzaminą, ir, kur tikslinga, papildomai atliekant praktiką;
– Nyderlanduose:
i) pirmasis kapitono padėjėjas (pakrantės laivų) (papildomai mokęsis) („stuurman kleine handelsvaart (met aanvulling)“) ir kabotažinio laivo mechanikas (diplomuotas) („diploma motordrijver“), mokęsis 14 metų, iš jų mažiausiai 2 metus specializuotoje profesinio mokymo įstaigoje, vėliau papildomai atlikęs dvylikos mėnesių praktiką;
ii) VTS pareigūnas („VTS-functionaris“), iš viso mokęsis mažiausiai 15 metų, iš kurių mažiausiai 3 metus aukštojo profesinio mokymo įstaigoje (HBO) arba aukštesniojo profesinio mokymo įstaigoje (MBO), paskui lankęs valstybinius ir regioninius specializacijos kursus, kuriuos sudaro mažiausiai po dvylika savaičių teorinio mokymo, ir išlaikęs egzaminą;
išsilavinimas pripažįstamas pagal STCW konvenciją (1978 m. Tarptautinė konvencija dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų);
– Rumunijoje:
i) jūrų transporto vairininkas II / 4 STCW („timonier maritim“):
1) asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų,
2) a) atitinkamas jūrininko kvalifikacijos pažymėjimas (vidurinės mokyklos lygio jūreivystės studijos); 24 mėnesius dirbęs jūrininku jūroje plaukiojančiame laive, iš kurių ne mažiau kaip dvylika mėnesių per paskutinius 5 metus, baigęs paaukštinimo į vykdomąsias pareigas kursą (7 dienų),
b) arba turintis atitinkamą jūrininko kvalifikacijos pažymėjimą (vidurinės mokyklos lygio jūreivystės studijos); ir radijo operatoriaus, mobiliojo jūrų laivo atpažinimo techninio operatoriaus kvalifikacijos pažymėjimą; 24 mėnesius dirbęs jūrininku ir radijo operatoriumi, mobiliojo jūrų laivo atpažinimo techniniu operatoriumi ar Globalinės jūrų avarinio ryšio ir saugumo sistemos – Galilėjo operatyvinės bendrovės (GMDSS–GOC) operatoriumi jūroje plaukiojančiame laive; baigęs paaukštinimo į vykdomąsias pareigas kursą (7 dienų).
b) Jūrų žvejyba
Kvalifikacija įgyta:
Vokietijoje:
– gelmių žvejybos kapitonas („Kapitän BG / Fischerei“),
– pakrantės žvejybos kapitonas („Kapitän BLK / Fischerei“),
– gelmių žvejybos laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier BGW / Fischerei“),
– pakrantės žvejybos laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier BK / Fischerei“);
Nyderlanduose:
– pirmasis kapitono padėjėjas / V mechanikas („stuurman werktuigkundige V“),
– IV mechanikas (žvejybos laivo) („werktuigkundige IV visvaart“),
– pirmasis kapitono padėjėjas IV (žvejybos laivo) („stuurman IV visvaart“),
– pirmasis kapitono padėjėjas / VI mechanikas („stuurman werktuigkundige VI“),
kurie baigė tokį mokymo kursą:
– Vokietijoje bendra mokymo trukmė yra 14–18 metų, įskaitant 3 metų pagrindinio profesinio mokymo kursą ir vienų metų tarnybą jūroje, paskui papildomai mokomasi vienus arba 2 metus specializuotoje profesinio mokymo įstaigoje ir, kur tikslinga, įgyjama 2 metų darbo patirtis laivyboje;
– Nyderlanduose skirtingos trukmės 13–15 metų kursas, iš jų mažiausiai 2 metai specializuotoje profesinėje mokykloje, paskui papildomai atliekama dvylikos mėnesių darbo praktika,
toks išsilavinimas pripažįstamas pagal Torremolinos konvenciją (1977 m. Tarptautinė konvencija dėl žvejybos laivų saugos).
4. Techninis sektorius
Kvalifikacija įgyta:
Austrijoje:
– miškininkas („Förster“),
– techninis konsultantas („Technisches Büro“),
– darbo nuomos specialistas („Überlassung von Arbeitskräften - Arbeitsleihe“),
– įdarbinimo agentas („Arbeitsvermittlung“),
– investicijų konsultantas („Vermögensberater“),
– privatus tyrėjas („Berufsdetektiv“),
– apsaugininkas („Bewachungsgewerbe“),
– nekilnojamojo turto agentas („Immobilienmakler“),
– nekilnojamojo turto vadybininkas („Immobilienverwalter“),
– statybos projektų organizatorius („Bauträger, Bauorganisator, Baubetreuer“),
– skolų inkasavimo institucijos darbuotojas („Inkassobüro / Inkassoinstitut“),
kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, susidedantį iš 8 metų privalomojo mokymo, ne mažiau kaip 5 metų vidurinių techninių arba prekybos studijų, baigiamų laikant techninio arba komercinio brandos lygio kvalifikacinį egzaminą, paskui papildomai 2 metų mokymo ir lavinimo kursą darbo vietoje. Studijos baigiamos laikant profesinį egzaminą;
– draudimo konsultantas („Berater in Versicherungsangelegenheiten“),
kuris yra baigęs 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant 6 metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į 3 metų praktiką ir 3 metų profesinę praktiką bei mokymą, baigiamą laikant egzaminą;
– statybos meistras (planavimas ir techniniai skaičiavimai) („Planender Baumeister“),
– medienos statybos meistras (planavimas ir techniniai skaičiavimai) („Planender Zimmermeister“),
kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 18 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant ne trumpesnį kaip 9 metų profesinio lavinimo kursą, suskirstytą į 4 metų vidurinį techninį lavinimą ir 5 metų profesinę praktiką, ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius, jeigu šis mokymas susijęs su teise planuoti pastatus, atlikti techninius skaičiavimus ir vadovauti statybos darbams („Maria Theresian privilegija“);
– prekybos buhalteris („Gewerblicher Buchhalter“) pagal 1994 m. Įstatymą dėl prekybos, amatų ir pramonės (1994 m. Gewerbeordnung),
– privačia praktika besiverčiantis buhalteris („Selbständiger Buchhalter“) pagal 1999 m. Įstatymą dėl valstybinio sektoriaus finansų apskaitos profesijų (1999 m. Bundesgesetz über die Wirtschaftstreuhandberufe);
Čekijoje:
– kvalifikuotas technikas, kvalifikuotas statybininkas („autorizovaný technik, autorizovaný stavitel“),
kuris yra baigęs ne trumpesnį kaip 9 metų profesinį mokymą, susidedantį iš 4 metų techninio vidurinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu (vidurinės technikos mokyklos egzaminu), ir 5 metų profesinės praktikos, kuri baigiama pasirinktos profesinės veiklos statybos srityje profesinės kvalifikacijos egzaminu (pagal Aktą Nr. 50/ 1976 Sb. (Statybos aktas) ir Aktą Nr. 360/1992 Sb.);
– geležinkelių transporto priemonės vairuotojas („fyzická osoba řídící drážní vozidlo“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu ir valstybiniu transporto priemonių varomosios jėgos egzaminu;
– kelių priežiūros technikas („drážní revizní technik“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio mokymo vidurinėje mechanikos ar elektronikos mokykloje, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu;
– vairavimo instruktorius („učitel autoškoly“),
asmuo, ne jaunesnis kaip 24 metų, baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pagrindinį dėmesį skiriant eismui ir mašinų įrangai, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu;
– valstybės technikas, atsakingas už motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą („kontrolní technik STK“),
asmuo, ne jaunesnis kaip 21 metų, baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu, ir ne trumpesnės kaip 2 metų techninės praktikos; suinteresuotas asmuo privalo turėti vairuotojo pažymėjimą ir asmens neteistumo pažymą bei privalo būti baigęs specialų ne trumpesnį kaip 120 valandų valstybės technikų mokymo kursą ir sėkmingai išlaikęs egzaminą;
– automobilių išmetamųjų dujų kontrolės mechanikas („mechanik měření emisí“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu; be to, pareiškėjas turi būti atlikęs ne trumpesnę kaip 3 metų techninę praktiką ir baigęs specialų 8 valandų trukmės automobilių išmetamųjų dujų kontrolės mechanikų mokymą ir sėkmingai išlaikęs egzaminą;
– I klasės kapitonas („kapitán I. třídy“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 15 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 3 metų profesinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu ir tinkamumo pažymėjimu patvirtinamu egzaminu. Baigus šį profesinį mokymą, turi būti atliekama 4 metų profesinė praktika, kuri baigiama egzaminu;
– paminklų, kurie yra meno kūriniai, restauratorius („restaurátor památek, které jsou díly uměleckých řemesel“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, jei restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, arba 10 ar 12 metų susijusio kurso studijas ir yra įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jei visas vidurinis techninis mokymas baigiamas „maturitní zkouška“ egzaminu, arba yra įgijęs 8 metų profesinę patirtį, jei vidurinis techninis mokymasis baigiamas baigiamuoju amato egzaminu;
– meno darbų, kurie nėra paminklai, bet yra saugomi muziejų ir galerijų kolekcijose, ir kitų kultūros vertybių restauratorius („restaurátor děl výtvarných umění, která nejsou památkami a jsou uložena ve sbírkách muzeí a galerií, a ostatních předmětů kulturní hodnoty“),
kuris yra baigęs 12 metų mokymo kursą ir įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jeigu restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu;
– atliekų tvarkytojas („odpadový hospodář“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu, ir per pastaruosius 10 metų įgijęs bent 5 metų patirtį atliekų tvarkymo sektoriuje;
– sprogdinimų techninis vadovas („technický vedoucí odstřelů“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, baigiamą „maturitní zkouška“ egzaminu, ir įgijęs 2 metų patirtį dirbdamas požeminiu sprogdintoju (požeminiai darbai) ar vienų metų patirtį dirbdamas paviršiuje (paviršiaus darbai), įskaitant šešių mėnesių patirtį dirbant sprogdintojo padėjėju; baigęs 100 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas atitinkamo rajono kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu; įgijęs šešių mėnesių ar ilgesnę profesinę didelių sprogdinimo darbų planavimo ir vykdymo patirtį; baigęs 32 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas Čekijos kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu;
Italijoje:
– statybos geodezininkas („geometra“),
– matininkas („perito agrario“),
kurie yra baigę 13 metų vidurinio techninio mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų privalomojo mokymo ir 5 metų vidurinio lavinimo, įskaitant 3 metų profesines studijas, kurias baigus laikomas technikos bakalauro egzaminas, paskui papildomai:
i) statybos geodezininkai ne trumpiau kaip 2 metus atlieka praktiką profesinėje įstaigoje arba atlieka 5 metų darbo praktiką,
ii) matininkai mažiausiai 2 metus atlieka praktiką, kurią baigus laikomas valstybinis egzaminas;
Latvijoje:
– garvežio mašinisto padėjėjas („vilces līdzekļa vadītāja (mašīnista) palīgs“),
asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio mokymo; profesinis mokymas baigiamas specialiu darbdavio egzaminu; kompetentingos institucijos asmeniui 5 metams išduoda kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą;
Lenkijoje:
– diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių bendrąją techninę apžiūrą transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta przeprowadzający badania techniczne w stacji kontroli pojazdów o podstawowym zakresie badań“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 3 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas;
– diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą rajono transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta przeprowadzający badania techniczne pojazdu w okręgowej stacji kontroli pojazdów“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 4 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas;
– diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta wykonujący badania techniczne pojazdów w stacji kontroli pojazdów“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš:
i) 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo motorinių transporto priemonių srityje, ir atlikęs patvirtintą 4 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže, arba
ii) 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo nesispecializuojant motorinių transporto priemonių srityje, ir atlikęs patvirtintą 8 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 113 valandų visas mokymo kursas, įskaitant pagrindinį ir specializuotą mokymą po kiekvieno etapo;
Diagnozuotojų mokymo trukmė valandomis ir mokymo bendra apimtis atskirose srityse yra išsamiai reglamentuota 2002 m. lapkričio 28 d. infrastruktūros ministro Reglamente dėl išsamių reikalavimų, taikomų diagnozuotojams (2002 m. OL, Nr. 208-1769);
– traukinių dispečeris („dyżurny ruchu“),
kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 45 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą arba yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 63 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą;
Nyderlanduose:
– teismo antstolis („gerechtsdeurwaarder“),
kuris yra baigęs iš viso 19 metų mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų privalomojo mokymo ir 8 metų vidurinio lavinimo, įskaitant 4 metų techninį lavinimą, kurį baigus laikomas valstybinis egzaminas, paskui – 3 metų teorinio ir praktinio profesinio mokymo;
– dantų protezų gamintojas („tandprotheticus“),
kuris iš viso mokosi mažiausiai 15 metų dieniniame skyriuje ir 3 metus – vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje. Mokymo kursą sudaro 8 metai pradinio ugdymo, 4 metai bendrojo vidurinio lavinimo ir 3 metai profesinio mokymo, teoriškai ir praktiškai mokantis dantų techniko specialybės. Vėliau 3 metus vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje mokomasi dantų protezų gamintojo darbo ir laikomas egzaminas.
5. Jungtinės Karalystės kursai, suteikiantys nacionalinę profesinę kvalifikaciją arba Škotijos profesinę kvalifikaciją
Įgyta:
– registruoto veterinarijos slaugytojo,
– šachtų inžinieriaus elektriko,
– kasyklų inžinieriaus mechaniko,
– dantų gydytojo,
– dantų terapeuto,
– optiko,
– šachtų saugos inžinieriaus,
– nemokumo specialisto,
– licencijuoto teisininko,
– pirmojo laivo kapitono padėjėjo (neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai),
– antrojo laivo kapitono padėjėjo (neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai),
– trečiojo laivo kapitono padėjėjo (neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai),
– denio karininko (neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai),
– mechaniko (neribotos prekybos zonos krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai),
– techniškai atestuoto kompetentingo atliekų tvarkymo specialisto
kvalifikacija toliau gali būti tobulinama iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos sistemos 3 ir 4 lygius.
Šie lygiai apibūdinami taip:
– 3 lygis: plati įvairių veiklos krypčių kompetencija įvairiose srityse. Dauguma iš šių sričių yra sudėtingos ir nekasdienės. Priskiriama nemažai atsakomybės ir savarankiškumo, dažnai reikia kontroliuoti arba vadovauti kitiems;
– 4 lygis: plati sudėtingo, techninio arba profesinio darbo veiklos krypčių kompetencija įvairiose srityse. Gana didelė asmeninė atsakomybė ir savarankiškumas. Dažnai reikia imtis atsakomybės už kitų darbą ir paskirstyti išteklius.
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
3 priedas
LIETUVOS rESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO 3–6 DALYSE nurodyto REGLAMENTUOjamo MOKYMO SĄRAŠAS
Jungtinėje Karalystėje:
baigus reglamentuojamus kursus, kvalifikaciją galima toliau tobulinti iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos sistemos 3 ir 4 lygius.
Šie lygiai apibūdinami taip:
– 3 lygis: plati įvairių veiklos krypčių kompetencija įvairiose srityse. Dauguma iš šių sričių yra sudėtingos ir nekasdienės. Priskiriama nemažai atsakomybės ir savarankiškumo, dažnai reikia kontroliuoti arba vadovauti kitiems;
– 4 lygis: plati sudėtingo techninio arba profesinio darbo veiklos krypčių kompetencija įvairiose srityse. Gana didelė asmeninė atsakomybė ir savarankiškumas. Dažnai reikia imtis atsakomybės už kitų darbą ir paskirstyti išteklius.
Vokietijoje:
tokie reglamentuojami kursai:
– siekiant įgyti techninio padėjėjo („technische(r) Assistent(in)“), prekybos padėjėjo („kaufmännische(r) Assistent(in)“) profesijų, socialinių profesijų („soziale Berufe“) ir valstybės atestuoto kvėpavimo ir dikcijos instruktoriaus specialybes („staatlich geprüfte(r) Atem-, Sprech- und Stimmlehrer(in)“), reikia baigti ne trumpesnius kaip 13 metų reglamentuojamus kursus, susidedančius iš vidurinio lavinimo kurso („mittlerer Bildungsabschluss“), ir:
i) ne trumpesnio kaip 3 metų4 profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigus laikomas egzaminas, ir, kai taikoma, papildomai vienų arba 2 metų specializacijos kursų, kuriuos baigus taip pat laikomas egzaminas, arba
___________________
4 Mažiausia trukmė gali būti sumažinta nuo 3 iki 2 metų, jeigu asmuo yra pasirengęs stoti į universitetą („Abitur“), t. y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis 13 metų, arba pasirengęs stoti į „Fachhochschule“ („Fachhochschulreife“), t. y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis 12 metų.
ii) ne trumpesnio kaip 2,5 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigus laikomas egzaminas, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo patirties arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių praktikos patvirtintoje įmonėje, arba
iii) ne trumpesnio kaip 2,5 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigus laikomas egzaminas, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienų metų darbo patirties arba ne trumpesnės kaip vienų metų praktikos patvirtintoje įmonėje;
– siekiant įgyti valstybės atestuoto („staatlich geprüfte(r)“) techniko („Techniker(in)“), verslo ekonomisto („Betriebswirt(in)“), dizainerio („Gestalter(in)“) ir šeimos padėjėjo („Familienpfleger(in)“) specialybes, reikia baigti ne trumpesnius kaip 16 metų reglamentuojamus kursus, kai sėkmingai baigtas privalomasis mokymas arba toks pat lavinimo ar mokymo kursas (ne trumpesnis kaip 9 metų) ir sėkmingai baigtas amatų mokyklos („Berufsschule“) kursas, ne trumpesnis kaip 3 metų ir susidedantis iš 2 metų darbo patirties ir ne trumpesnio kaip 2 metų mokymo ir lavinimo dieniniame skyriuje arba tokios pat trukmės mokymo ir lavinimo vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje;
– reglamentuojami kursai ir reglamentuojamas kvalifikacijos tobulinimas kursuose, ne trumpesniuose kaip 15 metų, kai buvo sėkmingai baigtas privalomasis mokymas (ne trumpesnis kaip 9 metų) ir profesinis mokymas (dažniausiai 3 metų), paprastai susidedantis iš ne trumpesnės kaip 2 metų darbo patirties (dažniausiai 3 metų) ir kvalifikacinio egzamino. Tai paprastai yra mokymo kursas, kuris sutampa su darbo patirtimi (ne trumpesnis kaip 1 000 valandų), arba mokomasi dieniniame skyriuje (bent metus).
Vokietijos valdžios institucijos išsiunčia Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.
Nyderlanduose:
– reglamentuojami mokymo kursai, ne trumpesni kaip 15 metų, ir būtina sąlyga, kad buvo sėkmingai baigtas 8 metų pagrindinio ugdymo kursas, be jo, dar 4 metai bendrojo vidurinio mokymo (MAVO), parengiamojo profesinio lavinimo (VBO) arba aukštesnio lygio bendrojo vidurinio mokymo. Taip pat reikia baigti 3 ar 4 metų kursą techninio ir profesinio mokymo įstaigoje (MBO) ir baigus išlaikyti egzaminą;
– reglamentuojami mokymo kursai, ne trumpesni kaip 16 metų, ir būtina sąlyga, kad buvo sėkmingai baigtas 8 metų pagrindinio ugdymo kursas, be jo, dar 4 metai bent parengiamojo profesinio lavinimo (VBO) arba aukštesnio lygio bendrojo vidurinio mokymo. Taip pat reikia baigti bent 4 metų profesinį mokymą praktikos sistemoje, tai yra bent vieną dieną kas savaitę išklausyti teorinį instruktažą kolegijoje, kitomis dienomis praktiškai mokytis praktinio mokymo centre arba firmoje, o baigus išlaikyti vidurinio arba 3 lygmens egzaminą.
Nyderlandų valdžios institucijos išsiunčia Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.
Austrijoje:
– kursai aukštesniosiose profesinėse mokyklose („Berufsbildende Höhere Schulen“) ir aukštesniojo žemės ūkio ir miškininkystės lavinimo įstaigose („Höhere Land- und Forstwirtschaftliche Lehranstalten“), įskaitant specialias grupes („einschließlich der Sonderformen“), kurių struktūrą ir lygį nustato įstatymai ir kiti teisės aktai;
Šie kursai yra ne trumpesni kaip 13 metų, iš kurių 5 metai yra profesinio mokymo, baigiamo laikant baigiamąjį egzaminą profesinę kompetenciją įrodančiam dokumentui gauti;
– kursai meistrų mokyklose („Meisterschulen“), meistrų klasėse („Meisterklassen“), pramonės meistrų mokyklose („Werkmeisterschulen“) arba statybos amatų mokyklose („Bauhandwerkerschulen“), kurių struktūrą ir lygį nustato įstatymai ir kiti teisės aktai;
Šie kursai yra ne trumpesni kaip 13 metų, susidedantys iš 9 metų privalomojo mokymo, ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje arba bent 3 metų mokymo firmoje ir kartu profesinio mokymo mokykloje („Berufsschule“). Baigus abiejų rūšių mokymą, laikomas egzaminas, paskui papildomai reikia sėkmingai baigti bent vienų metų mokymo kursą meistrų mokykloje („Meisterschule“), meistrų klasėse („Meisterklassen“), pramonės meistrų mokykloje („Werkmeisterschule“) arba statybos amatų mokykloje („Bauhandwerkerschule“). Daugeliu atvejų kursai yra ne trumpesni kaip 15 metų. Mokymą sudaro darbo patirties laikotarpiai, kurie būna arba prieš mokymo kursus šiose įstaigose, arba kartu lankomi kursai vakariniame arba neakivaizdiniame skyriuje (ne trumpiau kaip 960 valandų).
Austrijos valdžios institucijos išsiunčia Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo
4 priedas
VEIKLA, SUSIJUSI SU LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 16 STRAIPSNYJE NURODYTOMIS PROFESINĖS PATIRTIES KATEGORIJOMIS
VEIKLA, SUSIJUSI SU LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 17 STRAIPSNYJE NURODYTOMIS PROFESINĖS PATIRTIES KATEGORIJOMIS
I sąrašas
@@ -1854,71 +1534,71 @@
Pagrindinė grupė
23 tekstilės pramonė 232 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas vilnoniams audiniams austi skirtomis mašinomis 233 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas medvilniniams audiniams austi skirtomis mašinomis 234 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas šilkiniams audiniams austi skirtomis mašinomis 235 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas lininiams audiniams ir audiniams iš kanapių austi skirtomis mašinomis 236 kitų tekstilės pluoštų gamyba (džiutas, tvirti plaušai ir pan.), virvės 237 megztų ir nertų gaminių gamyba 238 tekstilės apdaila 239 kitų tekstilės gaminių gamyba
23 tekstilės pramonė 232 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas vilnoniams audiniams austi skirtomis mašinomis 233 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas medvilniniams audiniams austi skirtomis mašinomis 234 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas šilkiniams audiniams austi skirtomis mašinomis 235 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas lininiams audiniams ir audiniams iš kanapių austi skirtomis mašinomis 236 kitų tekstilės pluoštų gamyba (džiutas, tvirti plaušai ir pan.), virvės 237 megztų ir nertų gaminių gamyba 238 tekstilės apdaila 239 kitų tekstilės gaminių gamyba
Pagrindinė grupė
24 avalynės, drabužių ir patalynės gamyba 241 mašininė avalynės gamyba (išskyrus gamybą iš gumos ir veltinio) 242 rankų darbo avalynės gamyba ir taisymas 243 drabužių (išskyrus kailinius) gamyba 244 čiužinių ir patalynės gamyba 245 odos ir kailių pramonė
24 avalynės, drabužių ir patalynės gamyba 241 mašininė avalynės gamyba (išskyrus gamybą iš gumos ir veltinio) 242 rankų darbo avalynės gamyba ir taisymas 243 drabužių (išskyrus kailinius) gamyba 244 čiužinių ir patalynės gamyba 245 odos ir kailių pramonė
Pagrindinė grupė
25 medienos ir kamščių pramonė, išskyrus baldų gamybą 251 medienos pjovimas ir pramoninis paruošimas 252 pusgaminių iš medienos gamyba 253 medinių statybinių komponentų, įskaitant medžiagą grindims, serijinė gamyba 254 medinių dėžių gamyba 255 kitų medinių gaminių (išskyrus baldus) gamyba 259 dirbinių iš šiaudelių, kamščiamedžio žievės, pintinių gaminių, dirbinių iš karklo vytelių ir rotango gamyba; šepečių gamyba
25 medienos ir kamščių pramonė, išskyrus baldų gamybą 251 medienos pjovimas ir pramoninis paruošimas 252 pusgaminių iš medienos gamyba 253 medinių statybinių komponentų, įskaitant medžiagą grindims, serijinė gamyba 254 medinių dėžių gamyba 255 kitų medinių gaminių (išskyrus baldus) gamyba 259 dirbinių iš šiaudelių, kamščiamedžio žievės, pintinių gaminių, dirbinių iš karklo vytelių ir rotango gamyba; šepečių gamyba
Pagrindinė grupė
26 260 medinių baldų gamyba
26 260 medinių baldų gamyba
Pagrindinė grupė
27 popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė 271 medienos, popieriaus ir kartono pramonė 272 popieriaus ir kartono perdirbimas ir dirbinių iš medienos gamyba
27 popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė 271 medienos, popieriaus ir kartono pramonė 272 popieriaus ir kartono perdirbimas ir dirbinių iš medienos gamyba
Pagrindinė grupė
28 280 spausdinimas, leidyba ir giminingos pramonės šakos
28 280 spausdinimas, leidyba ir giminingos pramonės šakos
Pagrindinė grupė
29 odos pramonė 291 odų rauginimas ir odos galutinis apdorojimas 292 odos dirbinių gamyba
29 odos pramonė 291 odų rauginimas ir odos galutinis apdorojimas 292 odos dirbinių gamyba
Ex pagrindinė grupė
30 guminių ir plastikinių dirbinių pramonė, gaminiai iš dirbtinio pluošto ir krakmolo 301 gumos ir asbesto perdirbimas 302 plastiko perdirbimas 303 dirbtinio pluošto gamyba
30 guminių ir plastikinių dirbinių pramonė, gaminiai iš dirbtinio pluošto ir krakmolo 301 gumos ir asbesto perdirbimas 302 plastiko perdirbimas 303 dirbtinio pluošto gamyba
Ex pagrindinė grupė
31 chemijos pramonė 311 cheminių medžiagų gamyba ir tolesnis tokių medžiagų perdirbimas 312 cheminių produktų, skirtų daugiausia pramoniniams ir žemės ūkio tikslams (įskaitant augalinės arba gyvulinės kilmės riebalų ir aliejų, patenkančių į ISIC klasifikacijos 312 grupę, gamybą), specializuota gamyba 313 cheminių produktų, daugiausia skirtų namų ūkiui arba raštinei (išskyrus vaistinių ir farmacijos produktų gamybą (ex ISIC klasifikacijos 319 grupė), gamyba
31 chemijos pramonė 311 cheminių medžiagų gamyba ir tolesnis tokių medžiagų perdirbimas 312 cheminių produktų, skirtų daugiausia pramoniniams ir žemės ūkio tikslams (įskaitant augalinės arba gyvulinės kilmės riebalų ir aliejų, patenkančių į ISIC klasifikacijos 312 grupę, gamybą), specializuota gamyba 313 cheminių produktų, daugiausia skirtų namų ūkiui arba raštinei (išskyrus vaistinių ir farmacijos produktų gamybą (ex ISIC klasifikacijos 319 grupė), gamyba
Pagrindinė grupė
32 320 naftos pramonė
32 320 naftos pramonė
Pagrindinė grupė
33 nemetalinių mineralinių produktų pramonė 331 gaminių iš statybinio molio gamyba 332 stiklo ir stiklo dirbinių gamyba 333 keramikos dirbinių, įskaitant ugniai atsparius gaminius, gamyba 334 cemento, kalkių ir gipso gamyba 335 statybinių medžiagų iš betono, cemento ir gipso gamyba 339 akmens darbai ir kitų nemetalinių mineralinių dirbinių gamyba
33 nemetalinių mineralinių produktų pramonė 331 gaminių iš statybinio molio gamyba 332 stiklo ir stiklo dirbinių gamyba 333 keramikos dirbinių, įskaitant ugniai atsparius gaminius, gamyba 334 cemento, kalkių ir gipso gamyba 335 statybinių medžiagų iš betono, cemento ir gipso gamyba 339 akmens darbai ir kitų nemetalinių mineralinių dirbinių gamyba
Pagrindinė grupė
34 juodųjų ir ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija 341 geležies ir plieno gamyba (kaip nustatyta Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartyje, įskaitant bendras su plieno ir kokso darbais susijusias įmones) 342 plieno vamzdžių gamyba 343 vielos valcavimas, šaltasis valcavimas, šaltasis siaurų juostų valcavimas, šaltasis formavimas 344 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija 345 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija
34 juodųjų ir ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija 341 geležies ir plieno gamyba (kaip nustatyta Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartyje, įskaitant bendras su plieno ir kokso darbais susijusias įmones) 342 plieno vamzdžių gamyba 343 vielos valcavimas, šaltasis valcavimas, šaltasis siaurų juostų valcavimas, šaltasis formavimas 344 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija 345 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija
Pagrindinė grupė
35 metalo dirbinių (išskyrus mašinas ir transporto įrenginius) gamyba 351 kalimas, sunkusis štampavimas ir sunkusis presavimas 352 antrinė transformacija ir paviršiaus apdirbimas 353 metalinės struktūros 354 boilerių gamyba, pramoninės tuščiavidurės įrangos gamyba 355 instrumentų, įrankių ir gatavų metalo dirbinių gamyba (išskyrus elektrinius įrenginius) 359 pagalbiniai mechaniniai mašinų statybos darbai
35 metalo dirbinių (išskyrus mašinas ir transporto įrenginius) gamyba 351 kalimas, sunkusis štampavimas ir sunkusis presavimas 352 antrinė transformacija ir paviršiaus apdirbimas 353 metalinės struktūros 354 boilerių gamyba, pramoninės tuščiavidurės įrangos gamyba 355 instrumentų, įrankių ir gatavų metalo dirbinių gamyba (išskyrus elektrinius įrenginius) 359 pagalbiniai mechaniniai mašinų statybos darbai
Pagrindinė grupė
36 kitų, ne elektrinių, mašinų gamyba 361 žemės ūkio mašinų ir traktorių gamyba 362 raštinės mašinų gamyba 363 metalinių ir kitų mašininių įrenginių bei vidaus įrenginių ir prietaisų šiems ir kitiems jėgos įrenginiams gamyba 364 tekstilės pramonės mašinų ir jų priedų gamyba, siuvimo mašinų gamyba 365 mašinų ir įrenginių maisto gamybos ir gėrimų pramonei, chemijos pramonei bei susijusioms pramonės šakoms gamyba 366 mašinų ir įrenginių kasykloms, geležies ir plieno liejimo darbams bei statybos pramonei gamyba, mechaninio valdymo įrenginių gamyba 367 perdavimo prietaisų gamyba 368 mašinų, skirtų kitiems specifiniams pramoniniams tikslams, gamyba 369 kitų, ne elektros, mašinų ir įrenginių gamyba
36 kitų, ne elektrinių, mašinų gamyba 361 žemės ūkio mašinų ir traktorių gamyba 362 raštinės mašinų gamyba 363 metalinių ir kitų mašininių įrenginių bei vidaus įrenginių ir prietaisų šiems ir kitiems jėgos įrenginiams gamyba 364 tekstilės pramonės mašinų ir jų priedų gamyba, siuvimo mašinų gamyba 365 mašinų ir įrenginių maisto gamybos ir gėrimų pramonei, chemijos pramonei bei susijusioms pramonės šakoms gamyba 366 mašinų ir įrenginių kasykloms, geležies ir plieno liejimo darbams bei statybos pramonei gamyba, mechaninio valdymo įrenginių gamyba 367 perdavimo prietaisų gamyba 368 mašinų, skirtų kitiems specifiniams pramoniniams tikslams, gamyba 369 kitų, ne elektros, mašinų ir įrenginių gamyba
Pagrindinė grupė
37 elektros įrenginių pramonė 371 elektros laidų ir kabelių gamyba 372 elektros variklių, generatorių ir transformatorių, elektros srovės paskirstymo aparatūros ir kitų panašių įrenginių, skirtų elektros energijai tiekti, gamyba 373 elektros įrenginių, skirtų tiesioginiam komerciniam naudojimui, gamyba 374 telekomunikacijos įrangos, skaitiklių, kitų matavimo prietaisų ir elektromedicininės įrangos gamyba 375 elektroninės įrangos, radijo ir televizijos imtuvų audioaparatūros gamyba 376 elektros prietaisų, skirtų naudoti namų ūkyje, gamyba 377 lempų ir apšvietimo įrenginių gamyba 378 galvaninių baterijų ir akumuliatorių gamyba 379 specialistų atliekamas elektros įrenginių taisymas, surinkimas ir instaliavimas
37 elektros įrenginių pramonė 371 elektros laidų ir kabelių gamyba 372 elektros variklių, generatorių ir transformatorių, elektros srovės paskirstymo aparatūros ir kitų panašių įrenginių, skirtų elektros energijai tiekti, gamyba 373 elektros įrenginių, skirtų tiesioginiam komerciniam naudojimui, gamyba 374 telekomunikacijos įrangos, skaitiklių, kitų matavimo prietaisų ir elektromedicininės įrangos gamyba 375 elektroninės įrangos, radijo ir televizijos imtuvų audioaparatūros gamyba 376 elektros prietaisų, skirtų naudoti namų ūkyje, gamyba 377 lempų ir apšvietimo įrenginių gamyba 378 galvaninių baterijų ir akumuliatorių gamyba 379 specialistų atliekamas elektros įrenginių taisymas, surinkimas ir instaliavimas
Ex pagrindinė grupė
38 transporto priemonių gamyba 383 automobilių ir jų dalių gamyba 384 automobilių, motociklų ir dviračių remontas 385 motociklų, dviračių ir jų dalių gamyba 389 niekur kitur nepriskirtų transporto įrenginių gamyba
38 transporto priemonių gamyba 383 automobilių ir jų dalių gamyba 384 automobilių, motociklų ir dviračių remontas 385 motociklų, dviračių ir jų dalių gamyba 389 niekur kitur nepriskirtų transporto įrenginių gamyba
Pagrindinė grupė
39 įvairiarūšės pramonės šakos 391 tiksliųjų įrankių ir matavimo bei tikrinimo instrumentų gamyba 392 medicinai skirtų chirurginių įrankių ir įrenginių bei ortopedinių prietaisų (išskyrus ortopedinę avalynę) gamyba 393 fotografavimo ir optinių įrenginių gamyba 394 rankinių ir kitų laikrodžių gamyba ir remontas 395 juvelyrinių dirbinių ir tauriųjų metalų gamyba 396 muzikos instrumentų gamyba ir remontas 397 žaidimų, žaislų, gaminių, skirtų sportui ir atletikai, gamyba 399 kitos pramonės šakos
39 įvairiarūšės pramonės šakos 391 tiksliųjų įrankių ir matavimo bei tikrinimo instrumentų gamyba 392 medicinai skirtų chirurginių įrankių ir įrenginių bei ortopedinių prietaisų (išskyrus ortopedinę avalynę) gamyba 393 fotografavimo ir optinių įrenginių gamyba 394 rankinių ir kitų laikrodžių gamyba ir remontas 395 juvelyrinių dirbinių ir tauriųjų metalų gamyba 396 muzikos instrumentų gamyba ir remontas 397 žaidimų, žaislų, gaminių, skirtų sportui ir atletikai, gamyba 399 kitos pramonės šakos
Pagrindinė grupė
@@ -1928,11 +1608,13 @@
Direktyva 68/366/EEB
(Liberalizavimo direktyva 68/365/EEB) NICE nomenklatūra
(Liberalizavimo direktyva 68/365/EEB)
NICE nomenklatūra
Pagrindinė grupė
20A 200 gyvulinių ir augalinių riebalų bei aliejaus gamyba 20B maisto produktų gamyba (išskyrus gėrimų gamybą) 201 mėsos gamyba, paruošimas ir konservavimas 202 pieno produktų gamyba 203 vaisių ir daržovių perdirbimas ir konservavimas 204 žuvies ir kitų jūros produktų perdirbimas ir konservavimas 205 grūdų malimo produktų gamyba 206 konditerijos kepinių, įskaitant džiūvėsėlius ir sausainius, gamyba 207 cukraus gamyba 208 kakavos, šokolado ir cukraus saldumynų gamyba 209 kitų, niekur nepriskirtų, maisto produktų gamyba
20A 200 gyvulinių ir augalinių riebalų bei aliejaus gamyba 20B maisto produktų gamyba (išskyrus gėrimų gamybą) 201 mėsos gamyba, paruošimas ir konservavimas 202 pieno produktų gamyba 203 vaisių ir daržovių perdirbimas ir konservavimas 204 žuvies ir kitų jūros produktų perdirbimas ir konservavimas 205 grūdų malimo produktų gamyba 206 konditerijos kepinių, įskaitant džiūvėsėlius ir sausainius, gamyba 207 cukraus gamyba 208 kakavos, šokolado ir cukraus saldumynų gamyba 209 kitų, niekur nepriskirtų, maisto produktų gamyba
Pagrindinė grupė
@@ -1972,7 +1654,7 @@
Ex 71
su transportu susijusi veikla ir kita veikla, išskyrus transportą, skirstoma į šias grupes: ex 711 miegamųjų vagonų ir vagonų-restoranų aptarnavimas; geležinkelio parko priežiūra remonto depuose; vagonų valymas ex 712 miesto, priemiestinio ir tarpmiestinio keleivių transporto parko priežiūra ex 713 kito keleivinio sausumos transporto (pvz., automobiliai, turistiniai tarpmiestiniai autobusai, taksi automobiliai) priežiūra ex 714 pagalbinių transporto paslaugų sričių (pvz., keliai, tuneliai ir mokamo važiavimo tiltai, prekių sandėliai, automobilių stovėjimo aikštelės, autobusų ir tramvajų parkai) eksploatavimas ir priežiūra ex 716 veiklos, susijusios su vidaus vandenų transportu (pvz., vandens kelių, uostų ir kitų vidaus vandenų transporto įrenginių eksploatavimas ir priežiūra; vilkimo ir locmano paslaugos, plūdurų įrengimas, laivų pakrovimas ir iškrovimas ir kitos panašios veiklos, pvz., laivų gelbėjimas, buksyravimas ir elingų eksploatacija)
su transportu susijusi veikla ir kita veikla, išskyrus transportą, skirstoma į šias grupes: ex 711 miegamųjų vagonų ir vagonų-restoranų priežiūra; geležinkelio parko priežiūra remonto depuose; vagonų valymas ex 712 miesto, priemiestinio ir tarpmiestinio keleivių transporto parko priežiūra ex 713 kito keleivinio sausumos transporto (pvz., automobiliai, turistiniai tarpmiestiniai autobusai, taksi automobiliai) priežiūra ex 714 pagalbinių transporto paslaugų sričių (pvz., keliai, tuneliai ir mokamo važiavimo tiltai, prekių sandėliai, automobilių stovėjimo aikštelės, autobusų ir tramvajų parkai) eksploatavimas ir priežiūra ex 716 veiklos, susijusios su vidaus vandenų transportu (pvz., vandens kelių, uostų ir kitų vidaus vandenų transporto įrenginių eksploatavimas ir priežiūra; vilkimo ir locmano paslaugos, plūdurų įrengimas, laivų pakrovimas ir iškrovimas ir kitos panašios veiklos, pvz., laivų gelbėjimas, buksyravimas ir elingų eksploatacija)
73
2014-01-31
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažini
2008-04-24
Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripaž
originali versija
Tekstas šią datą