Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas

Komisionierius turi teisę nukrypti nuo komitento nurodymų, jeigu tai buvo būtina komitento interesais, o komisionierius negalėjo iš anksto gauti komitento pritarimo arba jo negavo per protingą laiką po savo paklausimo išsiuntimo. Komisionierius privalo pranešti komitentui apie nukrypimus, kai tik tai įmanoma.

Komisionieriui, kuris veikia kaip įmonė (verslininkas), komitentas gali suteikti teisę nukrypti nuo komitento nurodymų be išankstinio leidimo. Tokiu atveju komisionierius privalo pranešti apie nukrypimus komitentui per protingą terminą, jeigu komiso sutartis nenustato ko kita.

Komisionierius, pardavęs daiktą mažesne kaina negu buvo sutarta su komitentu, privalo atlyginti komitentui kainų skirtumą, jeigu neįrodo, kad neturėjo galimybės parduoti daiktą už sutartą su komitentu kainą ir daikto pardavimas mažesne kaina leido komitentui išvengti dar didesnių nuostolių. Jeigu komisionierius privalo iš anksto gauti komitento leidimą parduoti daiktą mažesne kaina, jis taip pat privalo įrodyti, kad neturėjo galimybės iš anksto gauti tokio leidimo.

Jeigu komisionierius nupirko daiktą už didesnę kainą nei buvo sutarta su komitentu, komitentas, nenorėdamas priimti tokio pirkinio, privalo apie tai pranešti komisionieriui per protingą terminą po to, kai gauna iš šio pranešimą apie sandorio sudarymą su trečiuoju asmeniu. Priešingu atveju pripažįstama, kad komitentas priėmė prievolės įvykdymą. Jeigu komisionierius praneša, kad jis kainų skirtumą padengs savo lėšomis, komitentas neturi teisės atsisakyti sudarytos sutarties.

Daiktai, kuriuos komisionierius gauna iš komitento arba įgyja komitento lėšomis, yra komitento nuosavybė nuo perdavimo momento.

Komisionierius turi teisę sulaikyti turimus daiktus, kuriuos jis privalo perduoti komitentui ar jo nurodytam asmeniui, jeigu komitentas nevykdo savo prievolių komisionieriui.

Jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę į tą daiktą (priverstinis įkeitimas), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu su įkeitimu užtikrintais reikalavimais.

Įvykdęs pavedimą, komisionierius privalo pateikti komitentui ataskaitą ir perduoti jam visa, ką gavo pagal įvykdytą pavedimą, taip pat komitento reikalavimu perduoti visas teises, kurias komitentas įgijo trečiajam asmeniui, kylančias iš komisionieriaus sudaryto sandorio.

Jeigu komitentas ataskaitai prieštarauja, jis privalo pranešti apie tai komisionieriui per tris mėnesius nuo ataskaitos gavimo dienos. Priešingu atveju, jeigu nėra kitokio susitarimo, ataskaita laikoma priimta.

Komitentas privalo kartu su komisiniu atlyginimu, o atitinkamais atvejais – ir atlyginimu už laidavimą (delkredere), atlyginti komisionieriui šio turėtas būtinas pavedimo vykdymo išlaidas, jeigu šalių susitarimo nenustatyta kitaip.

Komisionierius neturi teisės reikalauti atlyginti esančio pas jį komitento daikto pasaugos išlaidas, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip.

Komiso sutartis baigiasi, jeigu:

Jeigu komisionieriui iškeliama bankroto byla, visos teisės ir pareigos pagal komitento nurodymu sudarytą sandorį pereina komitentui.

Komitentas turi teisę bet kada atsisakyti komiso sutarties, panaikindamas komisionieriui duotą pavedimą. Tokiu atveju komisionierius turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, padarytas dėl pavedimo panaikinimo.

Jeigu komiso sutartis buvo sudaryta nenurodant jos termino, komitentas apie pavedimo panaikinimą privalo iš anksto pranešti komisionieriui per trisdešimt dienų, jeigu komiso sutartis nenustato ilgesnio termino. Tokiais atvejais komitentas privalo sumokėti atlyginimą komisionieriui už sandorius, sudarytus iki pavedimo panaikinimo, bei atlyginti komisionieriui jo patirtus nuostolius.

Komitentas, panaikinęs pavedimą, privalo per komiso sutartyje nustatytą terminą arba nedelsdamas, jeigu toks terminas sutartyje nenustatomas, duoti nurodymą komisionieriui, ką šis privalo daryti su jo turimu komitento daiktu. Jeigu komitentas šios pareigos neįvykdo, komisionierius turi teisę atiduoti turtą saugoti komitento lėšomis arba jį parduoti už labiausiai komitentui naudingą kainą.

Jeigu ko kita nenustato sutartis, komisionierius neturi teisės atsisakyti įvykdyti prisiimtą pavedimą, išskyrus tuos atvejus, kai atsisakoma dėl to, kad pavedimo negalima įvykdyti arba kad komitentas pažeidė komiso sutartį.

Tais atvejais, kai komisionierius turi teisę atsisakyti pavedimo, jis apie savo atsisakymą privalo raštu pranešti komitentui. Komiso sutartis lieka galioti dvi savaites nuo tos dienos, kurią komitentas gauna komisionieriaus pranešimą apie atsisakymą įvykdyti pavedimą.

Jeigu komisionierius atsisako įvykdyti prisiimtą pavedimą dėl to, kad komitentas pažeidė komiso sutartį, jis turi teisę gauti ir turėtų išlaidų atlyginimą, ir komisinį atlyginimą.

Komisionierius, atsisakęs sutarties, privalo imtis priemonių komitento daiktui apsaugoti.

Distribucijos sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus.

Distribucijos sutarties šalimis gali būti tik įmonės (verslininkai).

Gali būti išimtinės ir pasirinktinės distribucijos sutartys.

Išimtine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei.

Pasirinktine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus.

Sutartyje šalys gali numatyti, kad distributorius, tinkamai vykdantis sutartį, turi teisę į papildomą atlyginimą už papildomai teikiamas paslaugas ar atliekamus darbus gamintojo (tiekėjo) interesais.

Šalys taip pat gali nustatyti distributoriaus pelno, gaunamo iš prekių perpardavimo, maksimalią normą, jeigu ko kita nenustato konkurencijos teisė.

Distributorius, jeigu ko kita nenustato sutartis ir konkurencijos teisės reikalavimai, privalo:

Gamintojas (tiekėjas) turi teisę kontroliuoti distributoriaus sandėlius ir kitas patalpas, kuriose saugomos ar parduodamos iš gamintojo (tiekėjo) perkamos prekės, bei kontroliuoti, kaip vykdomos kitos sutarties sąlygos.

Gamintojas (tiekėjas), jeigu ko kita nenustato sutartis, privalo:

Neterminuotą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti prieš terminą pranešdama apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomo sutarties nutraukimo, jeigu sutartyje nėra nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas.

Nutraukus prieš terminą terminuotą sutartį, distributorius turi teisę reikalauti negautų pajamų atlyginimo už likusį sutarties galiojimo terminą, jeigu sutartis buvo nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės. Kai sutartis nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės, distributorius taip pat turi teisę į atlyginimą už suteiktas papildomas paslaugas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Kai sutartis nutraukiama dėl distributoriaus kaltės, gamintojas (tiekėjas) turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Kroviniai, keleiviai ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis.

Vežimo sąlygas nustato šis kodeksas, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai.

Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu.

Pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.

Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo perdavimas – bagažo kvitu ar kitokiu dokumentu, numatytu transporto teisės aktuose.

Pagal frachtavimo sutartį (čarterį) viena šalis (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis transporto priemone (priemonėmis) ar jos dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti.

Frachtavimo sutarties sudarymo tvarką ir sąlygas nustato atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai.

Transporto įmonių santykius, susijusius su krovinių, keleivių ar bagažo vežimu skirtingų transporto rūšių priemonėmis pagal vieną vežimo dokumentą (tiesioginis kombinuotas susisiekimas), taip pat tokių vežimų organizavimą reglamentuoja atitinkamų transporto organizacijų sudarytos sutartys.

Kai vežėjas perduoda visas savo prievoles ar jų dalį kitam vežėjui, šis taip pat pripažįstamas vežimo sutarties šalimi. Siuntėjas (gavėjas), atsiskaitęs su vienu iš kelių vežėjų, pripažįstamas įvykdžiusiu savo prievoles.

Juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis vežimo paslaugas, pripažįstamas teikiančiu viešojo transporto paslaugas, jeigu jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją) privalo vežti krovinius ar keleivius bet kurio asmens pageidavimu nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku.

Vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis.

Viešojo transporto įmonės privalo teikti vežimo paslaugas bet kuriam asmeniui, išskyrus įstatymo numatytais atvejais, kai jos turi teisę atsisakyti sudaryti vežimo sutartis.

Keleiviai, krovinių siuntėjai ir gavėjai privalo laikytis viešojo transporto įmonių veiklą reglamentuojančių taisyklių.

Už krovinių, keleivių ir bagažo vežimą imamas užmokestis, kurį nustato šalys susitarimu, jeigu įstatymas nenustato ko kita.

Vežimo užmokestis už krovinių, keleivių ir bagažo vežimą viešuoju transportu nustatomas pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus.

Darbai ir paslaugos, kuriuos atlieka vežėjas krovinio siuntėjo prašymu, apmokami šalių susitarimu, jeigu nėra nustatyti tų darbų ar paslaugų tarifai.

Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita.

Jeigu įstatymo numatytais atvejais tam tikrų kategorijų keleiviams, kroviniams ar bagažui vežti yra nustatytos vežimo mokesčio lengvatos, su tuo susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos įstatymų nustatyta tvarka.

Vežėjas privalo pateikti krovinio siuntėjui tinkamos būklės transporto priemones krovinio siuntėjo užsakyme, vežimo sutartyje arba vežimų organizavimo sutartyje nustatytais terminais.

Krovinių siuntėjas turi teisę atsisakyti tų transporto priemonių, kurios netinka tam tikriems kroviniams vežti.

Krovinius pakrauna (iškrauna) vežėjas arba siuntėjas (gavėjas) vežimo sutartyje nustatyta tvarka, laikydamiesi atitinkamų transporto šakų kodeksų ir kitų teisės aktų nustatytų taisyklių.

Jeigu krovinius pakrauti (iškrauti) privalo siuntėjas (gavėjas) savo jėgomis ir priemonėmis, jis tą privalo padaryti per vežimo sutarties, įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytą terminą.

Už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą šalys atsako vežimo sutarties, šio kodekso, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios ar ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Jeigu vežanti keleivius transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymuose nustatytas netesybas, jeigu neįrodo, kad tai įvyko dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio keleivių sveikatai ar gyvybei, šalinimo arba kitokių nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių.

Jeigu dėl transporto priemonės vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.

Jeigu kroviniai vežami nuolat ir reikia nustatyti transporto priemonių ir krovinių pateikimo terminus ir tvarką, vežėjas ir krovinių siuntėjas sudaro ilgalaikę vežimų organizavimo sutartį.

Vežimų organizavimo sutartimi vežėjas įsipareigoja sutartyje nustatytu laiku priimti, o siuntėjas – pateikti vežti sutartyje nustatyto dydžio krovinį. Vežimų organizavimo sutartyje nustatoma transporto priemonių ir krovinių mastas, terminai, atsiskaitymų tvarka ir kitos sąlygos.

Krovinių ekspedicijos sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis.

Krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento).

Klientas turi išduoti ekspeditoriui įgaliojimą, jeigu tai yra būtina ekspeditoriaus pareigoms atlikti.

Ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka.

Jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas.

Užsakovas (užsakovo klientas) privalo pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles.

Ekspeditorius privalo pranešti užsakovui (užsakovo klientui) apie gautos informacijos trūkumus, o jei gauta ne visa informacija, – pareikalauti iš kliento visos reikalingos informacijos.

Jeigu užsakovas (užsakovo klientas) nepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą, iki tokia informacija bus pateikta.

Užsakovas (užsakovo klientas) atsako už nuostolius, kuriuos patyrė ekspeditorius dėl to, kad užsakovas (užsakovo klientas) neįvykdė šiame straipsnyje nustatytų pareigų.

Ekspeditorius savo prievolei įvykdyti turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai.

Sutarties vykdymo visiškas ar dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties įvykdymą.

Ekspeditorius, visiškai ar iš dalies perdavęs sutarties vykdymą tretiesiems asmenims, jų atžvilgiu įgyja užsakovo (užsakovo kliento) teises.

Kiekviena šalis turi teisę vienašališkai nutraukti neterminuotą krovinių ekspedicijos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš vieną mėnesį, jeigu sutartyje nenustatytas ilgesnis įspėjimo terminas.

Sutartį vienašališkai nutraukusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai dėl to padarytus nuostolius.

Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje.

Pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė.

Jeigu saugotojas yra juridinis asmuo (verslininkas), kurio viena iš veiklos sričių yra saugojimas (profesionalus saugotojas), tai pasaugos sutartis arba juridinio asmens steigimo dokumentai gali numatyti saugotojo pareigą priimti iš davėjo daiktą sutartyje nustatytu terminu.

Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento.

Šio skirsnio taisyklės taikomos specialioms pasaugos rūšims tiek, kiek kitų šio skyriaus skirsnių normos nenustato ko kita.

Fizinių asmenų sudaryta pasaugos sutartis turi būti rašytinė, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija vieną tūkstantį penkis šimtus eurų.

Jeigu pasaugos sutartis numato saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje, jis turi būti rašytinė visais atvejais.

Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas:

Paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės.

Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą.

Saugotojas neturi teisės be davėjo leidimo naudoti saugojamą daiktą ar leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Saugotojas neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba asmuo, kuriam turi būti daiktas grąžintas, įrodytų, kad yra saugomo daikto savininkai arba turi kitokią teisę į tą daiktą.

Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu, nepaisant to, kad nėra pasibaigęs sutartyje nustatytas saugojimo terminas.

Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų kvitą ar kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutarties sudarymą ir asmens teisę atsiimti daiktą.

Saugotojas, įsipareigojęs priimti daiktą saugoti, neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam saugoti. Tačiau davėjas, neperdavęs daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, turi atlyginti saugotojui nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Davėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, jeigu apie savo atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša saugotojui per protingą terminą.

Jeigu ko kita nenustato sutartis, saugotojas turi teisę atsisakyti priimti saugoti daiktą, jeigu jis jam nebuvo perduotas per sutartyje nustatytą terminą.

Saugotojas privalo saugoti daiktą sutartyje nustatytą pasaugos terminą.

Jeigu sutartyje pasaugos terminas nenustatytas ir negali būti nustatytas pagal sutarties sąlygas, saugotojas privalo saugoti daiktą, iki jį pareikalaus grąžinti davėjas ar kitas asmuo, turintis teisę jį atsiimti.

Jeigu nustatoma, kad pasaugos terminas baigiasi nuo pareikalavimo momento, tai saugotojas, pasibaigus įprastiniam tokiomis sąlygomis saugojimo terminui, turi teisę pareikalauti, kad davėjas atsiimtų daiktą per protingą terminą po tokio pranešimo gavimo. Jeigu davėjas daikto neatsiima, taikomos šio kodekso 6.843 straipsnyje nustatytos taisyklės.

Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos ar nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą.

Visais atvejais saugotojas privalo užtikrinti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų saugojimo priemonių laikymosi reikalavimus (priešgaisrinės saugos, sanitarinius ir kt.).

Jeigu pasauga neatlygintinė, saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais.

Jeigu būtina pakeisti daikto saugojimo sąlygas, saugotojas apie tai privalo nedelsdamas pranešti davėjui ir gauti šio nurodymus. Kai saugojimo sąlygas būtina nedelsiant pakeisti norint išvengti daikto žuvimo ar sugedimo, tai saugotojas turi teisę keisti saugojimo būdą, vietą ir kitas sąlygas be davėjo nurodymų.

Jeigu iškilo grėsmė, kad daiktas žus, arba daiktas atiduodamas saugoti jau sugadintas, taip pat kai atsiranda kitų aplinkybių, neleidžiančių užtikrinti daikto saugumo, o ir negalima tikėtis, kad davėjas imsis neatidėliotinų priemonių, saugotojas turi teisę parduoti daiktą ar jo dalį saugojimo vietovės rinkos kaina. Jeigu nurodytos aplinkybės įvyko dėl priežasčių, už kurias saugotojas neatsako, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su daikto pardavimu.

Jeigu pasaugos sutartis nenustato ko kita, saugotojas neturi teisės be davėjo sutikimo perduoti saugoti daiktus trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti sutikimą iš davėjo saugotojas neturi galimybių.

Saugotojas, perdavęs daiktus saugoti trečiajam asmeniui, privalo apie tai nedelsdamas pranešti davėjui.

Perdavus saugoti daiktus trečiajam asmeniui, saugotojo ir davėjo pasaugos sutartis lieka galioti. Už trečiojo asmens veiksmus davėjui atsako saugotojas.

Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė, davėjas privalo sumokėti saugotojui atlyginimą pasibaigus saugojimui. Šalys gali susitarti, kad atlyginimas bus mokamas dalimis periodiškai, pasibaigus sutartyje nustatytam periodui.

Jeigu susitarta atlyginimą mokėti periodiškai, davėjui nesumokėjus atlyginimo daugiau kaip už vieną periodą, saugotojas turi teisę atsisakyti sutarties ir pareikalauti, kad davėjas nedelsdamas atsiimtų daiktą.

Jeigu pasaugos sutartis baigiasi prieš joje nustatytą terminą dėl aplinkybių, už kurias saugotojas neatsako, jis turi teisę į atlyginimo dalį, kuri atitinka saugojimo trukmę, o šio kodekso 6.838 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais – į visą atlyginimą. Kai pasaugos sutartis baigiasi dėl aplinkybių, už kurias saugotojas atsako, jis neturi teisės reikalauti atlyginimo, o jau sumokėtas sumas privalo grąžinti davėjui.

Jeigu pasibaigus pasaugos sutarties terminui davėjas neatsiima daikto, jis privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą. Ši taisyklė taikoma taip pat ir tais atvejais, kai davėjas privalo atsiimti daiktą iki pasaugos sutarties termino pabaigos.

Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys.

Šio straipsnio taisyklės taikomos, jeigu pasaugos sutartis nenustato ko kita.

Jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, saugotojo turėtos daikto saugojimo išlaidos įskaitomos į atlyginimą už pasaugą.

Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, davėjas privalo atlyginti saugotojui turėtas būtinas saugojimo išlaidas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita.

Pasaugos išlaidos, kurios viršija normalias tokios rūšies saugojimo išlaidas ir kurių pasaugos sutarties sudarymo momentu šalys negalėjo numatyti (ypatingos išlaidos), saugotojui atlyginamos, jeigu davėjas leido daryti tokias išlaidas arba jas patvirtino vėliau, taip pat kitais pasaugos sutartyje numatytais atvejais.

Jeigu būtina daryti ypatingų išlaidų, saugotojas privalo apie tai pranešti davėjui ir gauti iš jo sutikimą. Jeigu davėjas per protingą terminą neduoda atsakymo saugotojui, pripažįstama, kad jis davė sutikimą ypatingoms išlaidoms.

Jeigu saugotojas padarė ypatingų išlaidų be davėjo sutikimo, kai tokį sutikimą gauti buvo įmanoma, ir davėjas šių išlaidų nepatvirtino, tai saugotojas turi teisę reikalauti atlyginti ypatingas išlaidas tik atsižvelgiant į žalos, kuri galėjo būti padaryta saugomam daiktui, jeigu nebūtų buvę padaryta ypatingų išlaidų, dydį.

Jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, ypatingos išlaidos atlyginamos atskirai nuo atlyginimo už pasaugą.

Pasibaigus pasaugos sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą.

Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė kaip šeši šimtai eurų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu.

Pardavus daiktą gauta suma, atskaičius saugotojui priklausančias sumas, perduodama davėjui.

Saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą.

Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais, išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei.

Profesionalus saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus, kai daiktas žuvo ar buvo sugadintas dėl nenugalimos jėgos.

Už daikto praradimą, trūkumą ar sugedimą po to, kai atsirado davėjo pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik esant jo tyčiai ar dideliam neatsargumui.

Jeigu saugotojo įpėdinis ar atstovas pagal įstatymą saugomą daiktą parduoda nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis nepriklauso saugotojui, tai įpėdinis ar atstovas pagal įstatymą privalo grąžinti tik tai, ką jis gavo pardavęs daiktą, arba perleisti reikalavimo teisę davėjui, jeigu sąžiningas pirkėjas dar nėra už daiktą sumokėjęs.

Saugotojas privalo atlyginti davėjui visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu.

Jeigu pasaugos sutartis buvo neatlygintinė, saugotojas atsako:

Jeigu dėl daikto sugadinimo, už kurį saugotojas atsako, daikto vertė sumažėjo taip, kad jo nebegalima naudoti pagal ankstesnę paskirtį, tai davėjas turi teisę atsisakyti atsiimti daiktą ir reikalauti, kad saugotojas atlygintų daikto vertę ir visus nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Būtina pasauga atsiranda tais atvejais, kai dėl nenumatytų ir neišvengiamų ekstremalių aplinkybių (avarija, stichinė nelaimė ir kt.) asmuo yra priverstas patikėti savo turtą saugoti kitam asmeniui.

Būtinos pasaugos atveju saugotojas gali atsisakyti priimti daiktą saugoti tik esant svarbioms priežastims.

Būtinos pasaugos atveju saugotojas atsako taip pat kaip ir saugotojas pagal neatlygintinę pasaugos sutartį.

Preziumuojama, kad ligonio daiktų atidavimas sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijai yra būtina pasauga.

Pagal prekių sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui.

Šiame skirsnyje prekių sandėliu laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias paslaugas.

Prekių sandėliavimo sutartis įforminama sandėliavimo dokumentu.

Sandėlis pripažįstamas bendrojo naudojimo sandėliu, jeigu jis pagal įstatymą ar savo veiklos dokumentus privalo priimti prekes saugoti iš bet kurio prekių savininko.

Prekių sandėliavimo bendrojo naudojimo sandėlyje sutartis pripažįstama viešąja sutartimi.

Jeigu ko kita nenumato sandėliavimo sutartis, prekių sandėlis privalo savo sąskaita patikrinti prekes priimdamas jas saugoti ir nustatyti prekių kiekį (skaičių, tūrį, svorį ir kt.) bei jų išorinę būklę.

Prekių sandėlis privalo saugojimo metu sudaryti galimybę prekių savininkui apžiūrėti saugomas prekes, imti prekių mėginius bei imtis kitų priemonių, būtinų prekių saugumui užtikrinti.

Jeigu prekių saugumui užtikrinti būtina pakeisti jų saugojimo sąlygas, prekių sandėlis turi teisę savarankiškai imtis reikiamų priemonių. Jeigu dėl to tenka iš esmės pakeisti saugojimo sąlygas, nustatytas sandėliavimo sutartyje, prekių sandėlis privalo apie tai pranešti prekių savininkui.

Jeigu saugojimo metu nustatomi saugomų prekių pasikeitimai, nenumatyti prekių sandėliavimo sutartyje, prekių sandėlis privalo nedelsdamas surašyti aktą ir tą pačią dieną apie tai pranešti prekių savininkui.

Prekių gavėjas ir prekių sandėlis turi teisę reikalauti apžiūrėti grąžinamas prekes ir patikrinti jų kiekį. Tikrinimo išlaidas apmoka šalis, pareikalavusi apžiūrėti ar patikrinti prekes.

Jeigu grąžinamos prekės nebuvo apžiūrėtos ir patikrintos dalyvaujant abiejų šalių atstovams, rašytinis pareiškimas apie prekių stoką ar sugadinimą turi būti pateiktas atsiimant prekes arba per tris dienas nuo jų atsiėmimo, jeigu trūkumas ar sugadinimas negalėjo būti pastebėti normaliai apžiūrint prekes. Tokiu atveju prekių stokos ar sugadinimo įrodinėjimo pareiga tenka prekių gavėjui.

Jeigu nėra pareiškimo, numatyto šio straipsnio 2 dalyje, pripažįstama, kad prekių sandėlis grąžino prekes pagal sandėliavimo sutarties sąlygas, kol neįrodoma priešingai.

Prekių sandėlis, priėmęs saugoti prekes, išduoda vieną iš šių sandėliavimo sutartį patvirtinančių dokumentų:

Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimo turėtojas turi teisę disponuoti sandėlyje saugomomis prekėmis.

Sandėliavimo liudijimo, atskirto nuo įkeitimo liudijimo, turėtojas turi teisę disponuoti prekėmis, tačiau neturi teisės atsiimti jų iš prekių sandėlio tol, kol nebus grąžintas kreditas, kurio grąžinimas užtikrintas įkeitimo liudijimu.

Įkeitimo liudijimo turėtojas turi įkeitimo teisę į prekes tokios vertės, kokia atitinka pagal įkeitimo liudijimą išduoto kredito ir palūkanų už jį dydį. Įkeičiant prekes, apie tai pažymima sandėliavimo liudijime.

Prekių sandėlis išduoda prekes dvigubo sandėliavimo liudijimo turėtojui tik gavęs abi šio liudijimo dalis.

Sandėliavimo liudijimo turėtojui, kuris neturi įkeitimo liudijimo, tačiau pagal jį sumokėjo visą skolą, prekės išduodamos tik perdavus prekių sandėliui sandėliavimo liudijimą ir dokumentą, patvirtinantį skolos sumokėjimą.

Jeigu prekių sandėlis išduoda prekes pažeisdamas šio straipsnio nustatytas taisykles, jis privalo įkeitimo liudijimo turėtojui sumokėti visą įkeitimu užtikrintą sumą.

Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimo turėtojas turi teisę reikalauti išduoti prekes dalimis. Tokiais atvejais vietoj grąžintų liudijimų jam išduodami nauji liudijimai likusiai sandėlyje prekių daliai.

Paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis dokumentas, suteikiantis teisę atsiimti prekes jį pateikusiam asmeniui.

Paprastame sandėliavimo liudijime turi būti nurodyti rekvizitai, numatyti šio kodekso 6.857 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4–7 punktuose, bei nuoroda, kad šis liudijimas yra pareikštinis dokumentas.

Fiziniam asmeniui priklausančių daiktų saugojimo lombarde sutartis yra viešoji sutartis.

Daiktų saugojimo lombarde sutartis patvirtinama davėjui išduotu vardiniu kvitu.

Lombardui perduodami daiktai įkainojami šalių susitarimu.

Lombardas privalo jam perduotą daiktą apdrausti savo lėšomis davėjo naudai tokia suma, kuria šalių susitarimu yra įkainotas daiktas.

Jeigu lombardui perduotas daiktas neatsiimamas per sutartyje nurodytą terminą, lombardas privalo daiktą saugoti dar vieną mėnesį pasaugos davėjo lėšomis. Šiam terminui pasibaigus, lombardas turi teisę daiktą parduoti šio kodekso 6.843 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Iš gautos pardavus daiktą sumos atlyginamos su saugotu daiktu susiję lombardo išlaidos ir kitos jam priklausančios sumos, o likusią sumą lombardas grąžina davėjui.

Viešbutis be specialaus susitarimo su viešbutyje apsigyvenusiu asmeniu atsako kaip saugotojas už šio asmens daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą. Viešbutis turi teisę sulaikyti apsigyvenusio jame asmens daiktus tol, kol šis asmuo įvykdys savo prievoles viešbučiui, susijusias su atlyginimu už viešbučio suteiktas paslaugas.

Pagal šio straipsnio 1 dalį viešbutis atsako už daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą, kurie:

Kai turtas nėra perduotas viešbučiui saugoti, išskyrus atvejus, kai viešbutis atsisakė priimti saugoti turtą, kurį jam privaloma priimti saugoti, civilinę atsakomybę už viešbutyje apsigyvenusio asmens daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą riboja viešbutyje apsigyvenusio asmens vienos nakvynės viešbutyje kaina, padauginta iš šimto. Civilinę atsakomybę už viešbutyje apsigyvenusio asmens vieno daikto praradimą, trūkumą ar sugadinimą riboja viešbutyje apsigyvenusio asmens vienos nakvynės viešbutyje kaina, padauginta iš penkiasdešimties.

Viešbutis atsako ir jo civilinė atsakomybė neribojama pagal šio straipsnio 3 dalį, kai turtas buvo sugadintas, sunaikintas ar prarastas dėl paties viešbučio ar dėl asmens, už kurio veiksmus jis yra atsakingas, kaltės.

Viešbutis privalo priimti saugoti jame apsigyvenusių asmenų pinigus, brangenybes ir kitas vertybes, išskyrus daiktus, kurie kelia pavojų aplinkiniams arba dėl savo labai didelių gabaritų ar didžiulės vertės gali sudaryti didelių nepatogumų viešbučiui ir jo gyventojams.

Viešbutis, priimdamas saugoti pinigus ar kitas vertybes, turi teisę reikalauti, kad jie būtų tinkamai supakuoti ir pažymėti.

Gyvenantis viešbutyje asmuo privalo nedelsdamas pranešti viešbučio administracijai apie savo daiktų dingimą, trūkumą, sugadinimą ar žuvimą. Priešingu atveju viešbutis atleidžiamas nuo atsakomybės už daiktų neišsaugojimą.

Viešbutis neatsako, jeigu daiktai buvo neišsaugoti dėl daiktų savininko, jį lydinčių ar pasikviestų į viešbutį asmenų kaltės, nenugalimos jėgos arba dėl paties daikto savybių. Viešbutis taip pat neatsako už viešbutyje gyvenančių asmenų transporto priemonių, paliktų ne viešbučio saugomoje teritorijoje, juose esančių daiktų bei gyvūnų neišsaugojimą.

Šalių susitarimas arba vienašalis viešbučio pareiškimas, kad viešbutis neatsako už gyventojų daiktų saugumą arba kuriuo nustatoma viešbučio ribota atsakomybė, negalioja. Viešbučio ribota atsakomybė nustatyta šio straipsnio 3 dalyje.

Šio straipsnio taisyklės taip pat taikomos daiktų saugojimui moteliuose, poilsio namuose, pensionuose, sanatorijose ir kitose panašiose įstaigose.

Bankas turi teisę priimti saugoti vertybinius popierius, brangiuosius metalus ir brangakmenius, kitas vertybes bei dokumentus.

Daiktų saugojimo banke sutartį patvirtina banko išduotas vardinis saugojimo dokumentas.

Pasaugos sutartimi gali būti numatytas kliento vertybių saugojimas klientui suteiktame individualiame banko seife (seifo skyriuje, izoliuotoje banko patalpoje).

Pasaugos sutartis dėl vertybių saugojimo individualiame banko seife suteikia teisę klientui pačiam padėti į seifą vertybes ir jas iš seifo paimti. Klientui bankas išduoda seifo raktą ir klientą identifikuojančią kortelę arba kitokį dokumentą, patvirtinantį kliento teisę įeiti į banko saugyklą, kurioje yra jo individualus seifas, ir seifą atrakinti.

Pasaugos sutartis taip pat gali numatyti kliento teisę dirbti banke su individualiame seife saugomomis vertybėmis.

Bankas priima iš kliento vertybes, kurios turi būti saugomos seife, taip pat kontroliuoja, kaip jos padedamos į seifą ir išimamos iš seifo, bei išimtas iš seifo perduoda klientui. Jeigu sutartis nustato, kad klientas individualiu seifu naudojasi asmeniškai, bankas turi klientui užtikrinti galimybę padėti į seifą ir išimti iš jo vertybes niekieno, taip pat ir banko darbuotojų, nekontroliuojamam. Bankas taip pat privalo užtikrinti, kad klientas netrukdomas patektų į banko saugyklą, kurioje yra kliento individualus seifas.

Jeigu pasaugos sutartis nenustato ko kita, bankas atleidžiamas nuo atsakomybės už vertybių, padėtų į individualų seifą, neišsaugojimą, jeigu įrodo, kad pagal saugojimo sąlygas niekas be kliento žinios į seifo vidų negalėjo patekti arba vertybės dingo dėl nenugalimos jėgos.

Jeigu pagal sutartį individualus seifas perduodamas naudotis kitam asmeniui ir banko atsakomybė už seife esančių vertybių išsaugojimą nenustatoma, tai tokiai sutarčiai taikomos nuomos sutartį reglamentuojančios taisyklės.

Bendrojo naudojimo transporto įmonių saugojimo kameros turi priimti saugoti keleivių ir kitų asmenų daiktus, nepaisant to, ar keleiviai turi važiavimo bilietus. Pasaugos sutartis transporto įmonių saugojimo kamerose yra viešoji sutartis.

Pasaugos sutartis saugojimo kameroje (išskyrus automatines kameras) patvirtinama davėjui išduotu kvitu arba žetonu. Pametus kvitą ar žetoną daiktas išduodamas davėjui įrodžius, kad daiktas priklauso jam.

Daiktų saugojimo terminas saugojimo kameroje nustatomas šalių susitarimu. Transporto įmonės turi teisę nustatyti maksimalius saugojimo terminus, kurie gali būti pratęsti šalių susitarimu. Daiktai, neatsiimti per nustatytą saugojimo terminą, saugomi dar vieną mėnesį, o po to parduodami šio kodekso 6.843 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Jei perduoti saugoti daiktai prarandami, jų trūksta ar jie sugadinti, transporto įmonė privalo per dvidešimt keturias valandas nuo reikalavimo pareiškimo atlyginti vertę, nurodytą perduodant daiktus saugoti.

Preziumuojama, kad drabužinėse daiktai saugomi neatlygintinai, išskyrus atvejus, kai jie perduoti saugoti aiškiai sutarus, kad bus saugoma už atlyginimą.

Nepaisant to, ar pasaugos sutartis atlygintinė ar ne, saugotojas privalo imtis visų nuo jo priklausančių priemonių užtikrinti drabužinei perduotų daiktų išsaugojimą.

Šio straipsnio taisyklės taip pat taikomos tais atvejais, kai fiziniai asmenys palieka viršutinius drabužius, galvos apdangalus ir kitus panašius daiktus įmonėse, įstaigose, organizacijose ar transporto priemonėse tam skirtose vietose be specialaus jų perdavimo saugoti.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika.

Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta.

Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą.

Atlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas gali grąžinti prieš terminą tik paskolos davėjui sutikus.

Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento.

Kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.

Jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.

Įstatymų numatytais atvejais paskolos sutartis gali būti sudaryta išleidžiant ir parduodant obligacijas.

Obligacija pripažįstamas vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalią vertės dydžio sumą ar kitokį turtinį ekvivalentą. Obligacija taip pat suteikia jos turėtojui teisę gauti joje nurodytas palūkanas nuo nominalinės obligacijos vertės arba kitas turtines teises.

Šio skyriaus normos obligaciją išleidusio asmens ir jos turėtojo santykiams taikomos tik tuo atveju, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.

Kreditavimo santykiams šio skyriaus pirmojo skirsnio normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio skirsnio nustatytoms taisyklėms.

Kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą, jeigu paaiškėjo aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas.

Kredito gavėjas turi teisę atsisakyti visiškai ar iš dalies priimti kreditą, pranešdamas apie tai kreditoriui iki sutartyje nustatyto kredito suteikimo termino, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita.

Šalys gali sudaryti kreditavimo prekėmis sutartį, kurioje nustatoma vienos šalies pareiga perduoti kitai šaliai pagal rūšies požymius apibūdintus daiktus. Tokiai sutarčiai taikomos šio skirsnio normos, jeigu šalių sutartyje nenustatyta ko kita.

Perduodamų prekių kiekis, asortimentas, komplektiškumas, kokybė, tara ir pakuotė nustatomi pagal šio kodekso 6.327–6.333 straipsnių taisykles, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas ir tai neprieštarauja sutarties esmei.

Šalys sutartyje, kurios vykdymas susijęs su pinigų ar pagal rūšies požymius apibūdintų daiktų perdavimu kitos šalies nuosavybėn, gali numatyti kredito suteikimą. Kreditas gali būti suteikiamas avansą, išankstinį apmokėjimą, prekių, darbų ar paslaugų apmokėjimą atidedant ar išdėstant (komercinis kreditavimas).

Komercinio kreditavimo santykiams taikomos šio skirsnio normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas ir tai neprieštarauja sutarties esmei.

Banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Banko indėlio sutartis, kai indėlininkas yra fizinis asmuo, pripažįstama vieša sutartimi.

Banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiams taikomos šios knygos XLVI skyriaus normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, jeigu šio skyriaus taisyklės nenustato ko kita ir tai neprieštarauja banko indėlio sutarties esmei.

Teisę priimti indėlius turi tik bankai ir kitos kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).

Jeigu indėlį priėmė asmuo, neturintis tam teisės, arba indėlis buvo priimtas pažeidžiant nustatytas bankų veiklos taisykles, indėlininkas turi teisę reikalauti nedelsiant jam grąžinti visas įmokėtas sumas, įstatymo nustatytas palūkanas ir nuostolius, kiek jų nepadengia palūkanos.

Jeigu įstatymas nenustato ko kita, šio straipsnio 2 dalyje nustatytos teisinės pasekmės taip pat taikomos, kai:

Banko indėlio sutartis turi būti rašytinė.

Rašytine sutarties forma pripažįstama indėlininko knygelė, depozito sertifikatas arba kitoks banko ar kitos kredito įstaigos išduotas dokumentas, atitinkantis nustatytas bankų ar kitų kredito įstaigų veiklos taisykles.

Jeigu rašytinės formos nesilaikoma, banko indėlio sutartis negalioja.

Banko indėlio sutartis gali būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pirmą pareikalavimą (indėlis iki pareikalavimo) arba nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui (terminuotas indėlis, neatšaukiamas terminuotas indėlis).

Bankų ar kitų kredito įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei šalys susitarimu gali nustatyti ir kitokias indėlių rūšis.

Nepaisant indėlio rūšies, išskyrus  neatšaukiamus terminuotus indėlius, bankas ar kita kredito įstaiga privalo išmokėti visą ar dalį indėlio pagal pirmą indėlininko pareikalavimą. Sutarties sąlyga, numatanti indėlininko atsisakymą teisės gauti indėlį pagal pirmą pareikalavimą, išskyrus  neatšaukiamus terminuotus indėlius, negalioja.

Neatšaukiamas terminuotas indėlis nesuteikia indėlininkui teisės atsiimti indėlį ar jo dalį nesuėjus sutartyje nustatytam terminui, išskyrus šio kodekso 6.8951 straipsnyje nustatytus atvejus. Prieš neatšaukiamo terminuoto indėlio sutarties sudarymą bankas ar kita kredito įstaiga privalo informuoti indėlininką apie neatšaukiamo terminuoto indėlio ypatumus, skirtumus nuo kitų siūlomų indėlių, neatšaukiamo terminuoto indėlio sutarties sudarymo, pratęsimo ir nutraukimo sąlygas. Pareiga įrodyti, kad ši informacija indėlininkui suteikta, tenka bankui ar kitai kredito įstaigai.

Kai indėlis išmokamas indėlininkui nesuėjus sutartyje nustatytam terminui ar iki kitų sutartyje numatytų aplinkybių susidarymo (išskyrus indėlius iki pareikalavimo), palūkanos išmokamos tokio dydžio, kuris atitinka indėliams iki pareikalavimo nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu indėlininkas nereikalauja išmokėti terminuoto ar neatšaukiamo terminuoto indėlio pasibaigus jo terminui ar susidaro kitos sutartyje numatytos aplinkybės, tai sutartis pripažįstama pratęsta indėlio iki pareikalavimo sąlygomis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Indėlininkas sutikimą dėl kiekvieno sutarties pratęsimo neatšaukiamo terminuoto indėlio sąlygomis turi pareikšti bankui ar kitai kredito įstaigai likus ne mažiau negu keturiolikai ir ne daugiau kaip šešiasdešimt dienų iki neatšaukiamo terminuoto indėlio termino pabaigos. Pareiga įrodyti, kad šis indėlininko sutikimas gautas, tenka bankui ar kitai kredito įstaigai.

Bankas ar kita kredito įstaiga moka indėlininkui sutartyje nustatyto dydžio palūkanas.

Palūkanų dydis gali būti diferencijuojamas pagal indėlio rūšį. Draudžiama nustatyti palūkanų dydį pagal indėlininko asmenines, tarnybines ar kitas savybes, nesusijusias su indėlio suma, rūšimi ar terminu.

Jeigu palūkanų dydis sutartyje neaptartas, bankas ar kita kredito įstaiga moka vidutinę palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo dieną sutarties sudarymo vietoje.

Jeigu sutartis nenustato ko kita, bankas ar kita kredito įstaiga turi teisę vienašališkai keisti palūkanų, mokamų už indėlius iki pareikalavimo, dydį. Jeigu bankas ar kita kredito įstaiga sumažina palūkanų dydį, tai nauja palūkanų norma pradedama taikyti indėliams, kurie yra įmokėti iki pranešimo indėlininkams apie palūkanų dydžio sumažinimą, tik praėjus mėnesiui nuo šio pranešimo, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės vienašališkai mažinti sutartyje numatytų palūkanų, mokamų už neatšaukiamus terminuotus indėlius, dydžio. Palūkanų, mokamų už kitokius indėlius (išskyrus indėlius iki pareikalavimo), dydžio bankas ar kita kredito įstaiga vienašališkai mažinti neturi teisės, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Palūkanos už indėlius pradedamos skaičiuoti nuo kitos dienos po indėlio priėmimo dienos iki dienos, einančios prieš dieną, kai indėlis buvo išmokėtas ar nurašytas iš sąskaitos kitais pagrindais.

Jeigu sutartis nenustato ko kita, palūkanos išmokamos indėlininkui pagal jo reikalavimą, pasibaigus ketvirčiui, atskirai nuo indėlio sumos. Neišmokėtų palūkanų suma indėlis padidinamas, o palūkanos skaičiuojamos nuo padidėjusios sumos.

Išmokant indėlį kartu išmokamos iki to momento priskaičiuotos palūkanos.

Bankas ir kita kredito įstaiga užtikrina indėlių grąžinimą įstatymų nustatyta tvarka privalomai juos drausdami, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitais būdais.

Sudarant banko indėlio sutartį, bankas ar kita kredito įstaiga privalo suteikti indėlininkui informaciją apie indėlio grąžinimo užtikrinimą.

Jeigu bankas ar kita kredito įstaiga nevykdo savo pareigos užtikrinti indėlio grąžinimą, taip pat praradus užtikrinimą arba jam pablogėjus, indėlininkas turi teisę reikalauti, kad bankas ar kita kredito įstaiga nedelsdami grąžintų indėlį, sumokėtų palūkanas ir atlygintų nuostolius.

Indėlis gali būti įdėtas į banką ar kitą kredito įstaigą trečiojo asmens naudai. Jeigu sutartis nenustato ko kita, šis trečiasis asmuo įgyja indėlininko teises nuo savo pirmojo pareikalavimo bankui ar kitai kredito įstaigai momento arba nuo savo ketinimo naudotis indėlininko teisėmis išreiškimo kitokiu būdu momento.

Banko indėlio sutarties trečiojo asmens naudai esminė sąlyga yra trečiojo asmens vardas ir pavardė arba pavadinimas.

Banko indėlio sutartis trečiojo asmens, mirusio iki sutarties sudarymo momento arba neegzistuojančio sutarties sudarymo momentu, naudai negalioja.

Asmuo, sudaręs banko indėlio sutartį trečiojo asmens naudai, turi teisę pasinaudoti indėlininko teisėmis tik iki to momento, kol trečiasis asmuo nepareiškia savo ketinimo pasinaudoti indėlininko teisėmis.

Normos, reglamentuojančios sutartį trečiojo asmens naudai, banko ar kitos kredito įstaigos indėlio sutarčiai trečiojo asmens naudai taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio nustatytoms taisyklėms ir banko indėlio sutarties esmei.

Jeigu sutartis nenustato ko kita, banko indėlio sutartis įforminama indėlininko knygele. Indėlininko knygelė gali būti tik vardinė.

Indėlininko knygelėje privalo būti nurodytas banko ar kitos kredito įstaigos pavadinimas, adresas, elektroninio pristatymo dėžutės adresas ir kiti jų rekvizitai, indėlininkas, indėlio dydis, visos sutarties sąlygos, taip pat tvarkoma įmokėtų ir išmokėtų pinigų sumų apskaita, nurodomos apskaičiuotos ir išmokėtos palūkanos.

Visos su indėliu susijusios operacijos atliekamos tik pateikus indėlininko knygelę.

Prarasta ar netinkama naudoti knygelė keičiama banko ar kitos kredito įstaigos nustatyta tvarka.

Indėlio sertifikatas yra vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui.

Indėlio sertifikatas gali būti tik vardinis.

Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.

Piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą.

Faktoringo sutartis gali nustatyti finansuotojo pareigą tvarkyti kliento veiklos buhalterinę apskaitą, teikti klientui finansines paslaugas, susijusias su piniginiais reikalavimais, esančiais perleidimo dalyku.

Faktoringo sutartis gali būti ilgalaikė arba sudaroma atskiram atvejui.

Faktoringo sutarties dalyku, kuriam teikiamas finansavimas, gali būti piniginis reikalavimas, pagal kurį jau yra suėjęs mokėjimo terminas (esamas reikalavimas), taip pat atsirasianti teisė gauti pinigines sumas (būsimas reikalavimas).

Faktoringo sutarties dalyku esantis piniginis reikalavimas privalo būti apibrėžtas finansuotojo ir kliento sudarytoje sutartyje taip, kad faktoringo sutarties sudarymo momentu būtų galima identifikuoti esamą reikalavimą, o būsimą reikalavimą – ne vėliau kaip jo atsiradimo momentu.

Perleidžiant būsimą piniginį reikalavimą pripažįstama, kad jis perėjo finansuotojui po to, kai atsirado teisė reikalauti sutartyje nustatytų pinigų sumų iš skolininko. Jeigu piniginio reikalavimo perleidimas siejamas su tam tikru įvykiu, perleidimas pripažįstamas įvykusiu, kai tas įvykis įvyksta. Tokiais atvejais papildomai įforminti piniginio reikalavimo perleidimą nereikia.

Jeigu faktoringo sutartis nenustato ko kita, klientas atsako finansuotojui už perleidžiamo piniginio reikalavimo, esančio sutarties dalyku, galiojimą.

Perleidžiamas piniginis reikalavimas yra galiojantis, jeigu klientas turi teisę šį reikalavimą perleisti ir perleidimo momentu jam nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių skolininkas turėtų teisę to reikalavimo nevykdyti.

Jeigu finansuotojas pareikalauja įvykdyti jam perleistą piniginį reikalavimą, o skolininkas jo neįvykdo ar įvykdo netinkamai, tai klientas neatsako už tokius skolininko veiksmus, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu faktoringo sutartis nenustato ko kita, finansuotojas neturi teisės perleisti jam perleisto piniginio reikalavimo.

Jeigu faktoringo sutartis leidžia pakartotinį perleidimą, tai tokiam perleidimui atitinkamai taikomos šio skyriaus normos.

Skolininkas privalo sumokėti pinigų sumas finansuotojui, jeigu skolininkas yra gavęs iš kliento arba finansuotojo rašytinį pranešimą apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui ir pranešime nurodytas piniginis reikalavimas bei finansuotojas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė.

Skolininko reikalavimu finansuotojas privalo jam per protingą terminą pateikti piniginio reikalavimo perleidimo įrodymus. Jeigu finansuotojas šios pareigos neįvykdo, skolininkas turi teisę prievolę įvykdyti klientui.

Piniginio reikalavimo įvykdymas finansuotojui pagal šio straipsnio nustatytas taisykles atleidžia skolininką nuo atitinkamos prievolės vykdymo klientui.

Jeigu kliento finansavimas pagal faktoringo sutartį pasireiškia piniginio reikalavimo pirkimu iš kliento, tai finansuotojas, nupirkęs šį reikalavimą, įgyja teisę į visas sumas, kurias jis gauna iš skolininko, kai šis vykdo reikalavimą, o klientas atsako finansuotojui už tai, kad šis iš skolininko gavo mažiau, nei sumokėjo klientui už nupirktą reikalavimą, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu klientas perleido piniginį reikalavimą finansuotojui norėdamas užtikrinti savo prievolių įvykdymą finansuotojui, tai finansuotojas privalo pateikti klientui ataskaitą ir perduoti jam sumą, viršijančią tokiu būdu užtikrintą kliento skolą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu finansuotojas iš skolininko gavo mažesnę sumą nei kliento užtikrinta skola, tai klientas atsako finansuotojui už likusią nepadengtą skolos dalį.

Kai finansuotojas pareiškia reikalavimą skolininkui, kad šis sumokėtų pinigus, skolininkas turi teisę įskaityti savo priešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šiuos reikalavimus skolininkas jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui.

Skolininkas negali savo gynybai naudoti finansuotojui tų reikalavimų, kuriuos skolininkas galėjo pareikšti klientui dėl to, kad klientas pažeidė draudimą perleisti piniginį reikalavimą.

Kai klientas pažeidžia su skolininku sudarytą sutartį, skolininkas neturi teisės reikalauti iš finansuotojo grąžinti sumas, kurias šis jau yra gavęs, jeigu skolininkas turi teisę gauti tas sumas tiesiai iš kliento.

Skolininkas, turintis teisę išieškoti finansuotojui sumokėtas sumas tiesiai iš kliento, turi teisę reikalauti, kad tas sumas grąžintų finansuotojas, jeigu įrodo, kad finansuotojas nesumokėjo faktoringo sutartyje nustatytos sumos klientui arba ją sumokėjo žinodamas, kad klientas neįvykdė savo prievolės skolininkui.

Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas.

Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis.

Bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus.

Sudarius banko sąskaitos sutartį, klientui ar jo nurodytam asmeniui banke atidaroma sąskaita sutartyje nustatytomis sąlygomis.

Bankas privalo sudaryti banko sąskaitos sutartį su klientu, kuris kreipėsi su prašymu atidaryti sąskaitą, pagal banko paskelbtas tam tikros sąskaitos rūšies atidarymo sąlygas, turinčias atitikti įstatymų ir bankų veiklą nustatančių teisės aktų reikalavimus.

Bankas neturi teisės atsisakyti atidaryti sąskaitą, jeigu jos atidarymo galimybė yra nustatyta įstatyme, banko veiklos dokumentuose arba bankui išduotoje licencijoje, išskyrus atvejus, kai tokį atsisakymą leidžia įstatymai.

Bankas privalo įskaityti į kliento sąskaitą gautas lėšas ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato kitokio termino.

Bankas privalo išmokėti arba pervesti lėšas kliento nurodymu ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita.

Jeigu bankas pagal banko sąskaitos sutartį išmoka pinigus iš kliento sąskaitos neatsižvelgdamas į tai, ar joje yra pinigų (sąskaitos kreditavimas), tai pripažįstama, kad bankas suteikia klientui atitinkamos sumos kreditą nuo pinigų išmokėjimo dienos.

Banko ir kliento santykiams, susijusiems su sąskaitos kreditavimu mutatis mutandis, taikomos šios knygos XLIII normos, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita.

Klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas operacijas banko sąskaitos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Bankas turi teisę nurašyti iš kliento sąskaitos kas ketvirtį sumas, priklausančias bankui už jo suteiktas klientui paslaugas, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita.