Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas

Banko ir kliento piniginiai reikalavimai, susiję su sąskaitos kreditavimu, banko paslaugų apmokėjimu, palūkanų mokėjimu, pasibaigia įskaitymo būdu, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų įskaitymą atlieka bankas. Jis privalo informuoti apie atliktą įskaitymą klientą per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, – per protingą terminą.

Lėšos iš sąskaitos nurašomos kliento nurodymu.

Be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais.

Bankas privalo garantuoti banko sąskaitos, indėlio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą.

Informacija, sudaranti banko paslaptį, gali būti atskleista tik patiems klientams ar jų atstovams, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – atitinkamoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir kitiems asmenims.

Jeigu bankas atskleidžia banko paslaptį, klientas turi teisę reikalauti, kad bankas atlygintų tuo padarytus nuostolius.

Kliento pareiškimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta bet kada.

Banko reikalavimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta, jeigu:

Jeigu yra šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos banko sąskaitos nutraukimo sąlygos, banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta ir tuo atveju, kai yra įregistruotas sąskaitoje esančių piniginių lėšų areštas ar nustatyti kiti disponavimo šiomis lėšomis apribojimai. Bankui nutraukus banko sąskaitos sutartį, piniginių lėšų areštas ar kitas disponavimo jomis apribojimas nustoja galioti ir yra išregistruojamas Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatyme nustatyta tvarka.

Lėšų likutis sąskaitoje išduodamas klientui arba jo nurodymu pervedamas į kitą sąskaitą ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo atitinkamo rašytinio kliento pareiškimo gavimo dienos. Jeigu klientas nedavė nurodymo pervesti lėšas į kitą sąskaitą, bankas lėšas perveda į banko vidines sąskaitas.

Banko sąskaitos sutarties nutraukimas yra pagrindas sąskaitą uždaryti. Banko sąskaitos sutartis galioja iki sąskaitos uždarymo.

Atsiskaitymai, taip pat bet kokie kiti mokėjimai tarp asmenų gali būti atliekami grynaisiais pinigais arba negrynaisiais pinigais.

Įstatymuose gali būti nustatyta, kad atsiskaitymai, taip pat bet kokie kiti mokėjimai tarp asmenų gali būti atliekami tik negrynaisiais pinigais, taip pat gali būti ribojami atsiskaitymų ir bet kokių kitų mokėjimų grynaisiais pinigais dydžiai.

Atsiskaitymai, taip pat bet kokie kiti mokėjimai negrynaisiais pinigais atliekami per įstatymuose nustatytus mokėjimo paslaugų teikėjus, jeigu ko kita nenustatyta įstatymuose arba ko neriboja naudojamos atsiskaitymų formos.

Atsiskaitymus čekiais ir vekseliais atitinkamai reglamentuoja čekių ir vekselių įstatymai.

Atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones.

Šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurią tarpusavio atsiskaitymų priemonę, nustatytą šio straipsnio 1 dalyje.

Atsiskaitant mokėjimo pavedimais bankas įsipareigoja pagal mokėtojo pavedimą pervesti nurodytą sumą iš mokėtojo sąskaitos į kitą mokėtojo nurodytą sąskaitą tame pačiame arba kitame banke per įstatymų ar įstatymų nustatyta tvarka nustatytus terminus, jeigu trumpesni terminai nėra nustatyti banko sąskaitos sutartyje ar banko veiklos taisyklėse.

Šio skirsnio taisyklės taip pat taikomos atsiskaitymams, kai bankas lėšas perveda asmens, neturinčio sąskaitos tame banke, pavedimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar banko veiklos taisyklės.

Atsiskaitymus mokėjimo pavedimais reglamentuoja įstatymai ir bankų veiklos taisyklės.

Mokėjimo pavedimo turinys ir forma, taip pat kartu su juo pateiktų dokumentų turinys ir forma turi atitikti įstatymų ir banko veiklos taisyklių nustatytus reikalavimus.

Jeigu mokėjimo pavedimas neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, bankas gali pareikalauti patikslinti mokėjimo pavedimo rekvizitus. Tokį pareikalavimą bankas privalo nusiųsti mokėtojui nedelsdamas po to, kai gaunamas mokėtojo pavedimas. Jeigu per įstatymų ar bankų veiklos taisyklių nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, – per protingą terminą bankas negauna atsakymo į savo pareikalavimą, tai jis turi teisę nevykdyti mokėjimo pavedimo ir grąžinti jį mokėtojui, jeigu ko kita nenustato įstatymas, banko veiklos taisyklės ar banko ir mokėtojo sudaryta sutartis.

Mokėtojo pavedimą bankas vykdo, jeigu mokėtojo sąskaitoje yra pinigų, jeigu ko kita nenustato banko ir mokėtojo sudaryta sutartis. Mokėjimo pavedimai vykdomi laikantis šio kodekso 6.923 straipsnyje nustatytos lėšų nurašymo nuo sąskaitos eilės.

Bankas, priėmęs mokėjimo pavedimą, privalo pervesti jame nurodytą pinigų sumą į gavėjo banką, kad ją įskaitytų į pavedime nurodyto asmens sąskaitą per šio kodekso 6.931 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą.

Bankas turi teisę pasitelkti kitus bankus atlikti operacijas, susijusias su mokėjimo pavedimo įvykdymu.

Bankas privalo nedelsdamas pranešti mokėtojui, kai šis pareikalauja, apie pavedimo įvykdymą. Tokio pranešimo turinį ir formą nustato banko veiklos taisyklės bei banko ir mokėtojo sudaryta sutartis.

Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu arba savo vardu (bankas emitentas), įsipareigoja sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir apmokėti įsakomąjį vekselį, išrašytą lėšų gavėjo, arba įgalioja kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį, arba įgalioja kitą banką pirkti dokumentus (negocijuoti), jeigu pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas.

Paskirdamas kitą banką vykdančiuoju, bankas emitentas gali jį įgalioti nurašyti visą akredityvo dokumentuose nurodytą sumą nuo savo sąskaitos, esančios vykdančiajame banke, arba įsipareigoti pervesti, pareikalavus vykdančiajam bankui, į jo nurodytą sąskaitą, arba įgalioti vykdantįjį banką kreiptis į kitą nurodytą banką dėl apmokėjimo.

Atsiskaitymus akredityvais reglamentuoja įstatymai ir banko veiklos taisyklės.

Atšaukiamas akredityvas yra toks akredityvas, kurį gali pakeisti arba panaikinti bankas emitentas be išankstinio lėšų gavėjo įspėjimo. Akredityvo pakeitimas ar atšaukimas lėšų gavėjui nesukelia jokių banko emitento prievolių.

Bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra) privalo kompensuoti vykdančiajam bankui pagal atšaukiamą akredityvą, jeigu iki akredityvo panaikinimo ar sąlygų pakeitimo jam buvo pateikti akredityvo sąlygas atitinkantys dokumentai.

Neatšaukiamas akredityvas yra akredityvas, kuris negali būti pakeistas ar panaikintas be banko emitento, tvirtinančiojo banko (jei toks yra) ir lėšų gavėjo sutikimo.

Banko emitento prašymu kitas bankas, atliekantis akredityvines operacijas, gali patvirtinti neatšaukiamą akredityvą (patvirtintas akredityvas). Toks patvirtinimas reiškia, kad tvirtinantysis bankas papildomai šalia banko emitento prievolės įsipareigoja atlikti mokėjimą ar kitas operacijas pagal akredityvo sąlygas.

Neatšaukiamas akredityvas, kurį patvirtina tvirtinantysis bankas, negali būti pakeistas ar panaikintas be tvirtinančiojo banko sutikimo.

Jeigu akredityve nėra aiškiai nurodyta, ar jis yra atšaukiamas, ar ne, toks akredityvas yra laikomas neatšaukiamu.

Akredityvui įvykdyti lėšų gavėjas pateikia bankui emitentui, tvirtinančiajam bankui (jei toks yra) ar vykdančiajam bankui dokumentus, patvirtinančius, kad įvykdytos visos akredityvo sąlygos. Pažeidus bent vieną iš šių sąlygų, akredityvas nevykdomas.

Jeigu vykdantysis bankas atliko mokėjimą arba įvykdė kitą operaciją pagal akredityvo sąlygas, bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra) privalo atlyginti jo turėtas išlaidas. Už visas su akredityvo įvykdymu susijusias išlaidas atsako mokėtojas.

Jeigu bankas emitentas arba tvirtinantysis bankas (jei toks yra), arba jų vardu veikiantis vykdantysis bankas atsisako priimti dokumentus, kurie neatitinka akredityvo sąlygų, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti, nurodydamas atsisakymo priežastis, bankui, iš kurio buvo gauti dokumentai, arba lėšų gavėjui, jeigu dokumentai buvo gauti tiesiai iš jo.

Jeigu bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra) nustato, kad dokumentai neatitinka akredityvo sąlygų, jis turi teisę atsisakyti juos priimti ir reikalauti iš vykdančiojo banko grąžinti sumą, šio sumokėtą lėšų gavėjui pažeidžiant akredityvo sąlygas, kartu su palūkanomis arba atsisakyti atlyginti išmokėtas sumas.

Už akredityvo sąlygų pažeidimą mokėtojui atsako bankas emitentas, o bankui emitentui – tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas, išskyrus šio straipsnio nustatytas išimtis.

Jeigu bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra), ar jų vardu veikiantis vykdantysis bankas nepagrįstai atsisako išmokėti lėšas po to, kai gavėjas pateikia akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus, tai jis atsako lėšų gavėjui.

Jeigu tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas neteisingai išmoka lėšas pagal akredityvą, pažeisdamas akredityvo sąlygas, tai mokėtojui atsako tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas, jeigu mokėtojo ir banko emitento sutartis nenustato ko kita.

Inkaso reiškia operacijas, kurias atlieka bankas (instruktuojantis bankas) su dokumentais pagal kliento pavedimą, turėdamas tikslą gauti apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba išduoti dokumentus (gavęs apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba kitomis sąlygomis).

Instruktuojantis bankas, gavęs kliento pavedimą, jam vykdyti gali pasitelkti kitą banką (inkasuojantį banką).

Už kliento pavedimo neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako instruktuojantis bankas, jeigu kliento ir banko sutartis nenustato ko kita.

Atsiskaitymus inkaso reglamentuoja įstatymai ir banko veiklos taisyklės.

Jeigu gautos inkaso instrukcijos yra neišsamios arba dėl tam tikrų priežasčių bankas jų negali įvykdyti, arba gauti ne visi inkaso pavedime nurodyti dokumentai, arba jie neatitinka inkaso pavedimo, inkasuojantis bankas arba pateikiantis bankas nedelsdami praneša apie tai šaliai, iš kurios buvo gautas inkaso pavedimas. Jeigu banko nurodyti trūkumai nepašalinami arba negaunamos patikslintos instrukcijos, jis turi teisę grąžinti dokumentus atgal ir atsisakyti vykdyti pavedimą.

Mokėtojui pateikiami dokumentai tokios formos, kurios jie buvo gauti, išskyrus banko žymas ir įrašus, kurie būtini inkaso operacijai įforminti.

Jeigu dokumentai apmokami juos pateikus, inkasuojantis bankas turi pateikti juos apmokėti nedelsdamas po to, kai gauna inkaso pavedimą.

Jeigu dokumentai apmokami per tam tikrą laiką, inkasuojantis bankas turi pateikti dokumentus mokėtojo akceptui nedelsdamas po to, kai gavo inkaso pavedimą, o reikalavimą apmokėti turi pareikšti ne vėliau kaip per dokumente nurodytą mokėjimo terminą.

Dalinės įmokos gali būti priimamos tik įstatymų arba inkaso pavedime nustatytais atvejais.

Inkasuojantis bankas gautas (inkasuotas) sumas turi nedelsdamas pervesti instruktuojančiam bankui, kuris jas įskaito į kliento sąskaitą. Iš inkasuotų sumų inkasuojantis bankas turi teisę išskaityti jam priklausantį atlyginimą ir turėtas išlaidas.

Jeigu inkasuojantis bankas negauna įmokos ir (arba) akcepto, privalo apie tai nedelsdamas pranešti instruktuojančiam bankui ir kartu nurodyti priežastis, dėl kurių įmoka negauta arba ją atsisakyta akceptuoti.

Instruktuojantis bankas informaciją, gautą iš inkasuojančio banko, privalo nedelsdamas pranešti klientui ir pareikalauti jo nurodymų dėl tolesnių veiksmų.

Jeigu jokių nurodymų iš instruktuojančio banko per banko veiklos taisyklėse ar sutartyje nustatytus terminus, o jeigu jie nenustatyti, – per protingą terminą negaunama, inkasuojantis bankas turi teisę visus dokumentus grąžinti instruktuojančiam bankui.

Asmuo, viešai pažadėjęs sumokėti atlyginimą tam, kas atliks skelbime nurodytą teisėtą veiksmą per skelbime nurodytą terminą (surasti prarastą daiktą ir kt.), privalo sumokėti pažadėtą atlyginimą bet kuriam asmeniui, kuris tą veiksmą atliko.

Pareiga sumokėti atlyginimą atsiranda su sąlyga, jeigu viešo pažadėjimo turinys leidžia nustatyti asmenį, kuris pažadą duoda. Asmuo, atsiliepęs į viešą pažadėjimą, turi teisę reikalauti, kad pažadas būtų patvirtintas raštu. Jeigu asmuo tokia teise nepasinaudojo, jam tenka neigiamų pasekmių rizika, jei vėliau paaiškėtų, kad atlyginimą pažadėjo ne tas asmuo, kuris nurodytas viešame skelbime.

Jeigu viešame skelbime atlyginimo dydis nenurodytas, jis nustatomas šalių susitarimu, o joms nesusitarus, – teismo sprendimu.

Pareiga sumokėti atlyginimą atsiranda neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, atlikęs skelbime nurodytą veiksmą, padarė tai dėl viešo atlyginimo pažadėjimo, ar ne.

Jeigu skelbime nurodytą veiksmą atliko keli asmenys, teisę į atlyginimą įgyja tas iš jų, kuris tą veiksmą atliko pirmas. Kai neįmanoma nustatyti, kuris iš tų asmenų veiksmą atliko pirmas, arba kai veiksmą keli asmenys atliko kartu, atlyginimas šiems asmenims mokamas lygiomis dalimis, jeigu ko kita nenumatyta jų susitarimu.

Ar atliktas veiksmas atitinka skelbime nurodytas sąlygas, nustato viešai atlyginimą pažadėjęs asmuo, jeigu skelbime nenumatyta ko kita. Kilus tarp asmenų ginčui, ginčą sprendžia teismas.

Asmuo, viešai pažadėjęs sumokėti atlyginimą, turi teisę jį tokiu pat būdu, kokiu jis buvo paskelbtas, atšaukti, išskyrus atvejus, kai:

Viešo pažadėjimo sumokėti atlyginimą atšaukimas nepanaikina jį paskelbusio asmens pareigos atlyginti nuostolius asmenims, kurie juos patyrė rengdamiesi atlikti skelbime nurodytą veiksmą. Tačiau atlygintinų nuostolių dydis negali viršyti pažadėto atlyginimo sumos.

Asmens viešas pažadėjimas sumokėti specialų atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą arba kitokį rezultatą (konkurso paskelbimas) įpareigoja šį asmenį sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Konkursu taip pat yra pripažįstamas asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju.

Paskelbiant konkursą turi būti išdėstyta užduotis, jos įvykdymo terminas, atlyginimo (premijos) dydis ar suteikiama speciali teisė, darbų ar projektų pateikimo vieta, jų įvertinimo tvarka ir laikas, taip pat gali būti nurodytos ir kitos konkurso sąlygos.

Viešas konkursas gali būti skelbiamas tik norint pasiekti tam tikrą viešą ar privatų tikslą, neprieštaraujantį gerai moralei ar viešajai tvarkai.

Viešas konkursas gali būti atviras, kai konkurso organizatoriaus pasiūlymas dalyvauti konkurse skiriamas visiems norintiems jame dalyvauti ir paskelbiamas spaudoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba uždaras, kai pasiūlymas dalyvauti konkurse siunčiamas tik tam tikriems asmenims konkurso organizatoriaus pasirinkimu.

Atviro viešo konkurso sąlygos gali nustatyti tam tikrus jo dalyvių kvalifikacijos reikalavimus, jeigu konkurso organizatorius daro išankstinę asmenų, pareiškiančių norą dalyvauti konkurse, atranką.

Pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti leidžiama tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje.

Apie konkurso sąlygų pakeitimą turi būti pranešama konkurso dalyviams ta pačia tvarka, kuria buvo paskelbtas konkursas.

Pakeitus konkurso sąlygas ar jį atšaukus, konkurso organizatorius privalo atlyginti kiekvieno asmens, įvykdžiusio konkurso sąlygose numatytą darbą iki tol, kol jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie konkurso sąlygų pakeitimą ar jo atšaukimą, turėtas išlaidas.

Konkurso organizatorius atleidžiamas nuo šio straipsnio 3 dalyje numatytų išlaidų atlyginimo, jeigu įrodo, kad atliktas darbas buvo nesusijęs su konkursu (dar iki konkurso paskelbimo) arba neatitinka konkurso sąlygų.

Jeigu keičiant konkurso sąlygas ar jį atšaukiant buvo pažeisti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti reikalavimai, konkurso organizatorius privalo išmokėti atlyginimą tam, kuris atliko konkurso sąlygas atitinkantį darbą.

Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais.

Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas.

Investuotojų į vertybinius popierius patikėtinio reikalavimus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Patikėtinis sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, sudaro savo vardu, tačiau jis privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise. Patikėjimo teisės faktas turi būti atskleistas tokia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui.

Jeigu patikėtinis neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, tretiesiems asmenims jis atsako savo turtu.

Patikėjimo teisės objektais gali būti nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ar kitoks turtas.

Valstybės ar savivaldybės turtas, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja ar juo disponuoja valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, negali būti perduotas kitam asmeniui patikėjimo teise, išskyrus atvejus, kai ta įmonė, įstaiga ar organizacija likviduojama ar reorganizuojama, taip pat kitus įstatymo nustatytus atvejus.

Patikėtiniu gali būti fizinis ar juridinis asmuo.

Įstatymas gali nustatyti asmenis, kurie negali būti patikėtiniais.

Patikėtiniu negali būti vienintelis naudos gavėjas pagal turto patikėjimo sutartį.

Turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė.

Nekilnojamojo daikto patikėjimo sutartis turi būti notarinės formos. Prieš trečiuosius asmenis ji gali būti panaudota tik įregistravus ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Sutarties formos reikalavimų nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančią.

Turtas, perduotas patikėtiniui patikėjimo teise, turi būti atskirtas nuo patikėtojo ir patikėtinio turto. Patikėtinis privalo sudaryti ir tvarkyti jam perduoto turto apskaitą (balansą), o atsiskaitymams atlikti turi atidaryti atskirą banko sąskaitą.

Išieškoti pagal patikėtojo kreditorių ieškinius iš turto, perduoto patikėjimo teise, draudžiama, išskyrus atvejus, kai patikėtojui iškeliama bankroto byla ar jis tampa nemokus. Iškėlus patikėtojui bankroto bylą ar jam tapus nemokiam, turto patikėjimo teisė baigiasi, o turtas turi būti grąžintas patikėtojui, išskyrus kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytus atvejus.

Įkeisto turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise neatima iš įkaito turėtojo teisės išieškoti iš to turto.

Patikėtiniui privalo būti pranešta, kad jam perduodamas patikėjimo teise turtas yra įkeistas. Jeigu patikėtinis apie turto įkeitimą nežinojo ar negalėjo žinoti, jis turi teisę reikalauti nutraukti turto patikėjimo sutartį ir sumokėti jam priklausantį atlyginimą bei atlyginti nuostolius.

Patikėtinis, laikydamasis įstatymo ir sutarties, įgyvendina savininko teises į jam perduotą patikėjimo teise turtą.

Visos teisės, kurias patikėtinis įgyja įgyvendindamas savininko teises, įskaitomos į jam perduoto turto sudėtį. Prievolės, kylančios patikėtinio veiklos metu, vykdomos iš jam perduoto turto.

Patikėtinis turi teisę ginti patikėjimo teisę tokiais pat būdais, kokiais yra ginama valdymo ir nuosavybės teisė.

Patikėtinis privalo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pateikti patikėtojui ir naudos gavėjui savo veiklos ataskaitą. Jeigu ataskaitos terminas nenustatytas, ataskaita turi būti pateikta vieną kartą per metus. Savininkas turi teisę bet kada kontroliuoti patikėtinio veiklą.

Patikėtinis privalo jam perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti pats, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis.

Patikėtinis turi teisę pavesti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus, būtinus dėl turto valdymo, jeigu tai yra numatyta sutartyje arba tam yra gautas išankstinis patikėtojo rašytinis sutikimas, arba tai yra būtina norint apsaugoti patikėtojo ar naudos gavėjo interesus, o patikėtojo sutikimo nebuvo įmanoma per protingą terminą gauti.

Patikėtinis atsako už veiksmus asmens, kuriam jis buvo pavedęs juos atlikti, kaip už savo paties veiksmus.

Turto patikėjimo sutartis baigiasi šiais atvejais:

Šalis, norinti atsisakyti sutarties, privalo apie tai raštu pranešti kitai šaliai prieš šešis mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

Pasibaigus turto patikėjimo sutarčiai, patikėtinis privalo grąžinti turtą patikėtojui, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

Neteko galios nuo 2012-09-01.

Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.

Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu.

Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis.

Jeigu įneštas turtas nebuvo partnerio nuosavybė, o juo partneris naudojasi kitokiu pagrindu, šis turtas yra naudojamas visų partnerių interesais ir taip pat yra pripažįstamas bendrai visų partnerių naudojamu turtu, jeigu įstatymas nenustato ko kita.

Už bendro turto apskaitą atsakingas vienas iš partnerių, paskirtas visų partnerių bendru sutarimu.

Bendras turtas naudojamas, valdomas ir juo disponuojama visų partnerių bendru sutarimu. Kilus ginčui, bet kurio iš partnerių reikalavimu šią tvarką nustato teismas.

Partnerių pareigas, susijusias su bendro turto išlaikymu, taip pat kitokių išlaidų padengimu, nustato jungtinės veiklos sutartis.

Tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu. Jeigu reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų partnerių sutikimo.

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi.

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partneriai negali remtis sandorį sudariusio partnerio teisių veikti visų partnerių vardu apribojimu, išskyrus atvejus, kai jie įrodo, kad sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie tokius apribojimus.

Partneris, visų partnerių vardu sudaręs sandorį viršydamas jam suteiktus įgaliojimus arba visų partnerių interesais sudaręs sandorį savo vardu, turi teisę reikalauti iš kitų partnerių atlyginti savo padarytas išlaidas, jeigu įrodo, kad tie sandoriai buvo būtini norint apsaugoti kitų partnerių interesus. Partneriai, dėl tokių sandorių patyrę nuostolių, turi teisę reikalauti, kad partneris, sudaręs sandorius, šiuos nuostolius atlygintų.

Sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, priimami bendru partnerių sutarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

Bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis. Jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.

Susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja.

Jeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, kiekvienas partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui.

Pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai.

Jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo.

Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis.

Susitarimas nušalinti kurį nors iš partnerių, skirstant pelną, negalioja.

Jungtinės veiklos sutartis baigiasi:

Pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai grąžinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas.

Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles.

Turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nustatytas taisykles.

Partneris, įnešęs individualiais požymiais apibūdintą daiktą, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai turi teisę reikalauti grąžinti jam tą daiktą, jeigu dėl to nebus pažeisti kitų partnerių ir kreditorių interesai.

Jungtinės veiklos sutartis gali numatyti, kad partneris (partneriai) negali būti atskleistas tretiesiems asmenims (nevieša partnerystė). Tokiai sutarčiai taikomos šio skyriaus taisyklės, išskyrus sutarties ir šio straipsnio nustatytas išimtis.

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, kiekvienas iš neviešų partnerių atsako visu savo turtu pagal visus sandorius, kuriuos jis savo vardu sudarė visų partnerių interesais.

Visos prievolės, atsiradusios tarp partnerių, jiems bendrai veikiant, yra dalinės.

Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią.

Teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas.

Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis.

Draudimo šakos yra gyvybės ir ne gyvybės draudimas.

Privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai.

Gali būti draudžiami tik įstatymo ginami interesai.

Draudimo sutartis turi būti rašytinė.

Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas).

Draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį. Draudimo rūšies taisyklėse nustatytais atvejais draudėjo prašymas turi būti rašytinis. Rašytinio prašymo formą ir turinį tokiu atveju nustato draudikas.

Draudėjas atsako už pasiūlyme (prašyme) pateiktų duomenų teisingumą. Sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine draudimo sutarties dalimi.

Draudimo liudijime (polise) turi būti nurodyta:

Draudimo liudijimų (polisų) registracijos ir apsaugos tvarką nustato įstatymai.

Jeigu draudimo liudijimas (polisas) neatitinka draudėjo rašytinio prašymo turinio, o sutartis buvo sudaryta akceptuojant draudėjo pasiūlymą sudaryti sutartį, pirmenybė suteikiama draudėjo rašytiniam prašymui.

Jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi šio kodekso 6.185–6.187 straipsniai.

Draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui.

Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui.

Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją.

Jeigu draudėjas neatsako į raštu pateiktą draudiko paklausimą apie tam tikras aplinkybes, o draudikas, neatsižvelgdamas į tai, sudarė draudimo sutartį, tai draudikas netenka teisės reikalauti nutraukti draudimo sutartį ar pripažinti ją negaliojančia remdamasis tuo, kad draudėjas jam nepateikė informacijos.

Jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudiminio įvykio ar neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui.

Jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai draudikas privalo ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šių aplinkybių sužinojimo pasiūlyti draudėjui pakeisti draudimo sutartį. Jeigu draudėjas atsisako tai padaryti ir per vieną mėnesį (o gyvybės draudimo atveju – per du mėnesius) neatsako į pateiktą pasiūlymą, draudikas turi teisę reikalauti nutraukti draudimo sutartį.

Jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos, kuri būtų išmokama draudėjui įvykdžius šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, dalį, proporcingą sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui, jeigu jis būtų įvykdęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, santykiui.

Jeigu draudikas, žinodamas aplinkybes, apie kurias draudėjas neinformavo dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties, tai jis per du mėnesius nuo sužinojimo, kad draudėjas nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos dėl neatsargumo, turi teisę reikalauti nutraukti draudimo sutartį. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką tik įrodęs, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties.

Sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, elektroninio pristatymo dėžutės adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją.

Prieš sudarant draudimo sutartį draudikas turi teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o jeigu reikia, savo lėšomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti.

Jeigu draudimo interesas yra susijęs su fizinio asmens gyvybe ir sveikata, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo dokumentų, patvirtinančių draudėjo (apdraudžiamo asmens) amžių, sveikatos būklę, profesiją bei kitas draudimo rizikai turinčias reikšmės aplinkybes.

Draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją).

Jeigu draudėjas nesumoka šio straipsnio 1 dalyje numatytos draudimo įmokos (premijos), tai draudimo sutartis nutrūksta, jeigu sutartyje nėra nustatyta ko kita.

Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita. Jeigu draudimo sutartyje nustatyta taikyti draudimą ir draudiminiams įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo, tai tokia sąlyga galioja, jeigu draudimo sutarties šalys apie draudiminį įvykį, kuris įvyko iki draudimo sutarties įsigaliojimo, nežinojo.

Turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu.

Ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės).

Jeigu ne gyvybės draudimo sutartyje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, nustatyta draudimo suma yra mažesnė už draudimo vertę, tai, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas privalo atlyginti draudėjui (naudos gavėjui) dalį jo patirtų nuostolių, proporcingą draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui.

Draudimo sutartyje gali būti nustatyta ir didesnė draudimo išmoka, bet ne didesnė už draudimo vertę.

Jeigu draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Tačiau išmokėta draudimo vertę viršijanti draudimo išmoka negali būti išieškota.

Jeigu draudimo įmokos (premija) mokamos periodiškai ir, nustačius šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, draudimo įmoka (premija) dar nėra visiškai sumokėta, likusi mokėti draudimo įmokos (premijos) suma sumažinama proporcingai draudimo sumos sumažinimo dydžiui.

Jeigu draudimo suma buvo padidinta dėl draudėjo apgaulės, draudikas turi teisę reikalauti draudimo sutartį pripažinti negaliojančia ir atlyginti jam padarytus nuostolius, kiek jų nepadengia gauta draudimo įmoka (premija).

Šio straipsnio taisyklės taip pat taikomos tais atvejais, kai draudimo suma viršija draudimo vertę apdraudus tą patį objektą pagal kelias draudimo sutartis su skirtingais draudikais (dvigubas draudimas). Šiuo atveju draudimo išmoka, kurią turi mokėti kiekvienas draudikas, sumažinama proporcingai draudimo sumos sumažinimui pagal atitinkamą draudimo sutartį.

Draudimo objektas gali būti draudžiamas nuo skirtingų rizikų sudarant vieną arba kelias draudimo sutartis su tuo pačiu arba su skirtingais draudikais. Šiuo atveju leidžiama, kad bendra draudimo suma pagal visas draudimo sutartis viršytų draudimo vertę.

Jeigu pagal kelias draudimo sutartis, sudarytas remiantis šio straipsnio 1 dalimi, yra numatyta draudikų pareiga išmokėti draudimo išmoką už to paties draudiminio įvykio tas pačias pasekmes, tokiu atveju atsiranda pasekmės, nustatytos šio kodekso 6.1001 straipsnyje.

Draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką (premiją).

Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo įmoka (premija) sumokama iš karto arba mokama periodiškai sutartyje nustatytais terminais. Kai draudimo įmoka (premija) mokama periodiškai, draudimo sutartyje gali būti numatytos teisinės pasekmės, jeigu per nustatytą terminą nesumokama eilinė įmoka.

Jeigu draudiminis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką (premiją), kurios mokėjimo terminas yra suėjęs, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą sumą į draudimo išmoką.

Draudėjas turi teisę pakeisti draudimo sutartyje nurodytą naudos gavėją kitu asmeniu, išskyrus įstatymuose ar sutartyje nustatytas išimtis, apie tai raštu pranešdamas draudikui.

Jeigu naudos gavėjas buvo paskirtas apdrausto asmens sutikimu, tai naudos gavėjas gali būti pakeistas tik apdraustam asmeniui sutikus.

Naudos gavėjas negali būti pakeistas kitu asmeniu, jeigu jis įvykdė kokias nors prievoles pagal draudimo sutartį arba pareiškė reikalavimą draudikui išmokėti draudimo išmoką.

Draudikas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas pagal draudimo sutartį kitam ar kitiems draudikams draudimo sutartyje nustatyta tvarka, gavęs atitinkamos valstybės institucijos, vykdančios draudimo priežiūrą, leidimą.

Apie ketinimą perleisti teises ir pareigas draudikas privalo informuoti draudėją prieš du mėnesius, jeigu draudimo sutartis nenustato ilgesnio termino.

Draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudiminiam įvykiui arba draudiminė rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudiminiu įvykiu (draudimo objektas žuvo dėl priežasčių, nesusijusių su draudiminiu įvykiu ir kt.).

Draudėjas turi teisę nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju.

Jeigu draudimo sutartis nutraukiama šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, draudikas turi teisę į dalį draudimo įmokos (premijos), kuri yra proporcinga draudimo sutarties galiojimo terminui.

Jeigu draudėjas nutraukia draudimo sutartį prieš terminą, sumokėta draudikui draudimo įmoka (premija) negrąžinama, jei draudimo sutartis nenustato ko kita.

Jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužinojo.

Jeigu apdrausto turto nuosavybės teisė iš asmens, kurio interesais buvo sudaryta draudimo sutartis, pereina kitam asmeniui, tai teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam apdrausto turto savininkui, išskyrus atvejus, kai turtas iš pirminio savininko yra paimamas priverstine tvarka arba draudimo sutartis nustato ką kita.

Naujasis turto savininkas nedelsdamas privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės perėjimą.

Draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jeigu jis žino apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką.

Jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.

Įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjas turi imtis jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, laikydamasis draudiko nurodymų, jeigu tokie nurodymai draudėjui buvo duoti.

Būtinas išlaidas, draudėjo turėtas mažinant žalą ar vykdant draudiko nurodymus, turi atlyginti draudikas, neatsižvelgdamas į tai, kad atitinkamos priemonės nedavė teigiamo rezultato. Tokios išlaidos atlyginamos proporcingai draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui, neatsižvelgiant į tai, kad išlaidos kartu su žalos dydžiu viršija draudimo sumą.

Draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių šiai žalai sumažinti ar išvengti.

Draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.).

Įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo.

Draudikas neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jeigu žala gyvybei ar sveikatai padaryta dėl atsakingo už žalą asmens kaltės.

Draudikas neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, kai ji pagal draudimo sutartį turi būti mokama apdraustojo mirties atveju, o mirtis įvyko dėl savižudybės, bet draudimo sutartis galiojo daugiau kaip trejus metus.

Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo taip pat šiais atvejais:

Įstatymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus.

Draudimo išmokos išmokėjimo riziką draudikas gali visiškai ar iš dalies apdrausti sudarydamas perdraudimo sutartis su kitais draudikais. Šiuo atveju draudikas pagal pagrindinę draudimo sutartį tampa draudėju pagal perdraudimo sutartį.

Perdraudimo sutartims mutatis mutandis taikomos šio skyriaus taisyklės.

Perdraudimo atveju atsakingu draudėjui už draudimo išmokos išmokėjimą išlieka draudikas pagal pagrindinę draudimo sutartį.

Fiziniai ir juridiniai asmenys gali drausti turtinius interesus savitarpio pagrindu, sujungdami šiam draudimui reikalingas lėšas savidraudos draugijose.

Savidraudos draugijų veiklą reglamentuoja įstatymai.

Šio skyriaus taisyklės savitarpio draudimui taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2161.

1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2161.

2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais.

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2161.

2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB.

2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo.

2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017/1132 dėl tam tikrų bendrovių teisės aspektų.

2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/770 dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių aspektų.

2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutarčių aspektų, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB.