Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas

Duomenys apie įgaliojimo pasibaigimą turi būti pateikti Įgaliojimų registro tvarkytojui.

Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.

Atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo.

Apie įgaliojimo panaikinimą, nurodytą šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 2 punkte, įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat įgaliotojui žinomiems tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius atstovauti duotas įgaliojimas. Tokią pat pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjai, kai įgaliojimas pasibaigia šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose numatytais pagrindais.

Įgaliotojo ir jo teisių perėmėjų teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims. Ši nuostata netaikoma, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė.

Įgaliojimui pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių perėmėjai privalo tuojau grąžinti įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams, išskyrus atvejus, kai įgaliojimas sudarytas informacinių technologijų priemonėmis ir duotas jį įregistruojant Įgaliojimų registre.

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Prekybos agentais nelaikomi juridinio asmens organai ir asmenys, turintys juridinio asmens organo teises ir pareigas, taip pat partneriai, veikiantys pagal jungtinės veiklos sutartį.

Atstovaujamasis ir atstovas gali tarpusavio sutartyje nustatyti tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos.

Sutartyje gali būti numatyta išlyga, suteikianti prekybos agentui išimtinę teisę atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikra vartotojų grupe, jeigu tokia išlyga nepažeidžia šio straipsnio 2 dalies nuostatų.

Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu.

Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teisės reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas negalioja.

Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:

Prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba neapibrėžtam terminui.

Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui pasibaigus šalys toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama, kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis pat sąlygomis.

Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį atstovaujamasis moka sutartyje nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis, tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas pasibaigus atstovavimo santykiams.

Sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos agentas atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sutartį. Atlyginimas prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas pinigų sumas.

Jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti papildomą atlyginimą (del credere). Šalių susitarimas panaikinti tokią prekybos agento teisę negalioja. Teisė į papildomą atlyginimą (del credere) atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.

Jeigu prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams, paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos agento sutartyje, o jeigu tokios praktikos nėra, tai jam priklauso protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į visus sandorio ypatumus.

Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais.

Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos papildomos išlaidos, jeigu jų nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo, sandėliavimo, saugojimo, pakavimo išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir šios išlaidos neįskaitomos į agento savarankiškos veiklos išlaidas.

Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime.

Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu.

Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.

Konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos.

Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.

Jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Kompensacijos dydis gali būti apibrėžiamas metine prekybos agento atlyginimo suma.

Jeigu sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento kaltės, prekybos agentas netenka teisės į šio straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją.

Atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga, jeigu:

Prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos.

Susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja.

Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios teisės negalioja.

Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.

Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių aplinkybių.

Atstovas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti.

Atstovo teisės ir pareigos gali būti išreikštos bet kokia forma ir jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu atstovas veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu.

Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:

Nepaisant šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, atstovaujamasis gali įgyvendinti atstovo įgytas teises, susijusias su trečiuoju asmeniu, jeigu atstovas nevykdo savo prievolių atstovaujamajam, atsižvelgiant į trečiojo asmens teisę panaudoti gynybos priemones prieš atstovą. Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui, tai šis asmuo turi teisę įgyvendinti su atstovaujamuoju susijusias savo teises, įgytas prieš atstovą, atsižvelgiant į atstovo teisę panaudoti gynybos priemones prieš trečiąjį asmenį ir atstovaujamojo teisę panaudoti gynybos priemones prieš atstovą.

Šio straipsnio 3 dalyje numatytos teisės gali būti įgyvendintos, jeigu apie ketinimą jas įgyvendinti buvo atitinkamai pranešta atstovaujamajam, atstovui ir trečiajam asmeniui. Gavę tokį pranešimą, trečiasis asmuo ar atstovaujamasis nebegali atsisakyti prievolių, siejančių juos su atstovu.

Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui dėl atstovaujamojo kaltės, atstovas privalo pranešti trečiajam asmeniui atstovaujamojo vardą.

Jeigu trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių atstovui, atstovas privalo pranešti atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.

Atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju asmeniu susijusių teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų sudaręs sutarties, žinodamas, kas yra atstovaujamasis.

Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko asmuo, neturėdamas šios teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti bet kokios formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo elgesio. Patvirtinimas įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį asmenį. Įsigaliojusio patvirtinimo nebegalima atšaukti.

Jeigu sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo neatsako atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento jis praneša atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį patvirtinus. Jeigu atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą padarė ne per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio apie tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.

Jeigu trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali atsisakyti sandorio nei iki atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.

Trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.

Jeigu atstovas atliko veiksmus dėl būsimo juridinio asmens interesų iki juridinio asmens įsteigimo, tokius veiksmus galima patvirtinti tik įstatymų nustatytais atvejais.

Jeigu asmuo veikė neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas ir atstovaujamasis atsisakė jo veiksmus patvirtinti, tai asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui tuos nuostolius, kurie leistų trečiajam asmeniui grįžti į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas savo teisių.

Asmuo neatsako trečiajam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad asmuo neturi teisių ar jas viršija.

Atstovo teisės pasibaigia:

Atstovo teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo teisių pasibaigimą arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių pasibaigimo pagrindas.

Nepaisant atstovo teisių pasibaigimo, atstovas turi teisę dėl atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesų atlikti veiksmus, kurie būtini, kad nebūtų padaryta žalos atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesams.

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.

Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokuristas.

Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą.

Prokūra gali būti sudaroma ir informacinių technologijų priemonėmis ir duodama ją įregistruojant Įgaliojimų registre.

Prokūra turi būti įregistruota Įgaliojimų registre šio registro nuostatuose nustatyta tvarka.

Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:

Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.

Prokūra gali būti ribota. Prokūros apribojimas gali būti juridinio asmens filialas, atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės, laikas ar teritorija.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti prokūros apribojimai neturi įtakos tretiesiems asmenims.

Atstovaujamojo ir prokuristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo.

Prokuristo ir trečiųjų asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo Įgaliojimų registre šio registro nuostatuose nustatyta tvarka.

Prokūra pasibaigia, kai:

Prokūra pasibaigia ją išregistravus iš Įgaliojimų registro, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus.

Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros. Tokiais atvejais prokūrą reglamentuojančios šio kodekso normos taikomos pagal analogiją.

Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.

Šiame straipsnyje nurodyti darbuotojai, pasirašydami atstovaujamojo vardu dokumentus, privalo nurodyti savo pareigas, vardą, pavardę ir įgaliojimus.

Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius.

Išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo.

Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo.

Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos.

Tais atvejais, kai neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), teismas savo nutartimi paskiria turto administratorių. Turto administratoriumi gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas) arba kitas asmuo. Turto administratoriui yra taikomi šio kodekso normų nustatyti globėjo ir rūpintojo veiksmų apribojimai.

Administratoriaus įgaliojimai pasibaigia panaikinus globą arba rūpybą, taip pat teismo nutartimi jį nušalinus ar jį pakeitus kitu asmeniu.

Švietimo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, ar duomenų apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (piktnaudžiavimas tėvų valdžia, smurtas prieš vaiką, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš švietimo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.

Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi informacijos apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įvertina šios informacijos pagrįstumą ir imasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytų veiksmų.

Vaikus, kuriems reikalinga globa (rūpyba), nustato, šių vaikų apskaitą tvarko ir užtikrina valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Ši institucija, nustačiusi vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba) šio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais, privalo per tris darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo dienos, o nustačiusi vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba) šio kodekso 3.254 straipsnio 1, 4 ar 5 punkte nurodytais pagrindais, – per tris darbo dienas nuo vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), nustatymo dienos pateikti savivaldybės merui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti laikinąjį globėją (rūpintoją). Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie kreipimąsi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą per vieną darbo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos informuoja savivaldybės administraciją.

Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija yra likusio be tėvų globos vaiko atstovė pagal įstatymus tol, kol šiam vaikui paskiriamas globėjas ar rūpintojas.

Šio straipsnio 1 dalyje numatytų institucijų vadovai ir kiti pareigūnai už melagingos informacijos suteikimą, vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), slėpimą, kliudymą jam nustatyti globą (rūpybą) ar kitokius vaiko teisių ir interesų pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas vaikų globos institucijoje tik išimtiniais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje, globos centre arba šeimynoje.

Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, tam pritarus valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija vaiko iki trejų metų globai vaikų globos institucijoje pritaria tik išimtiniais atvejais, nustačiusi bent vieną iš šių priežasčių:

Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali tęstis ne ilgiau kaip tris mėnesius. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu gali tęstis tol, kol tęsiasi nepilnamečių jo tėvų globa (rūpyba). Išnykus šio straipsnio 2 dalies 1 ir (ar) 2 punktuose nurodytoms priežastims, vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali tęstis ne ilgiau kaip tris mėnesius nuo šių aplinkybių išnykimo momento.

Vaiko globą (rūpybą) vaikų globos institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko globą (rūpybą).

Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis.

Tėvai, globėjas ar rūpintojas, taip pat šio kodekso 6.275, 6.276 ir 6.278 straipsniuose nurodytos institucijos, atlyginę nepilnamečio ar pripažinto neveiksniu tam tikroje srityje fizinio asmens padarytą žalą, neturi regreso teisės į šiuos fizinius asmenis.

Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

Jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta konkrečia vienkartine pinigų suma.

Šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka.

Ieškiniai dėl nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės produktus (paslaugas), gali būti pareiškiami per trejus metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir kas yra gamintojas.

Teisė pareikšti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį išnyksta suėjus dešimties metų terminui nuo tos dienos, kurią produkto gamintojas išleido žalos padariusį produktą į apyvartą.

Asmuo, kuriam pavesta parduoti kito asmens daiktą, neturi teisės to daikto pirkti nei tiesiogiai, nei per tarpininkus, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Šis draudimas taikomas ir asmeniui, administruojančiam kito asmens turtą pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nuostatas.

Asmuo, administruojantis kito asmens turtą, neturi teisės parduoti savo turto, jeigu šio turto kaina apmokama iš jo administruojamo turto.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys neturi teisės reikalauti pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą pažeidžiant šiame straipsnyje nustatytas taisykles.

Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu.

Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta tvarka jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – protingumo kriterijus atitinkanti kaina.

Kai kaina turi būti nustatyta pagal daiktų svorį, ji nustatoma pagal neto svorį, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

Jeigu kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista atitinkančia protingumo kriterijus kaina.

Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina.

Kai kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.

Jeigu sutartyje numatyta, kad kaina turi būti keičiama atsižvelgiant į tam tikrus kainai įtakos turinčius rodiklius (savikainą, išlaidas ir t. t.), tačiau nenurodyta kainos pakeitimo tvarka, tai kaina nustatoma atsižvelgiant į šių rodiklių santykį sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu. Kai pardavėjas praleidžia daikto perdavimo terminą, kaina nustatoma atsižvelgiant į šių rodiklių santykį sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu, numatytu sutartyje.

Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje.

Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus.

Pirkėjas neturi pareigos sumokėti kainą, kol jis neturėjo galimybės patikrinti daiktus, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato ką kita.

Jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.

Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas.

Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį.

Kai pardavėjas pagal sutartį turi perduoti pirkėjui ne tik daiktus, už kuriuos pirkėjas dar nesumokėjo, bet ir kitus daiktus, šių daiktų perdavimą pardavėjas gali sustabdyti, kol pirkėjas visiškai sumokės už anksčiau perduotus daiktus, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

Nepilnamečių vaikų tėvams, tvarkantiems savo vaikų turtą uzufrukto teise, draudžiama perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti uzufrukto teisę.

Pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieškoma iš nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės.

Jeigu tėvų valdžia priklauso tik vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų, vaiko turtą uzufrukto teise tvarko tik šis tėvas arba motina. Ištuokos ar tėvų gyvenimo skyrium atveju nepilnamečio vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Jei nepilnamečio vaiko tėvas (motina) sudaro naują santuoką, jis (ji) išsaugo uzufrukto teisę į nepilnamečio vaiko turtą, tačiau privalo pervesti į vaiko sąskaitą visas turto duodamas pajamas ir atskirai sutvarkyti vaisių apskaitą, kurie viršija išlaidas vaiko ugdymui (auklėjimui, lavinimui, materialiniam aprūpinimui). Jeigu naujas vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis vaiką įvaikina, tai jis taip pat įgyja turto tvarkymo teisę.

Tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą, kai:

Jeigu pasibaigus uzufrukto teisei vaiko tėvai (ar vienas iš jų, su kuriuo gyvena vaikas) ir toliau naudojasi vaiko turtu, jie privalo grąžinti vaikui turtą ir visas iš vaiko turto gautas pajamas ir vaisius nuo to momento, kai to pareikalavo vaikas ar jo atstovas.

Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.

Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.

Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas.

Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu:

Kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas.

Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:

Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

Teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.

Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.

Teismas pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymą gali pakeisti priteisto išlaikymo formą.

Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams.

Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvai, globėjai (rūpintojai) panaudoja ne vaiko interesams, yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį.

Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų.

Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį.

Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų.

Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams.

Jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą.

Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.

Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus.

Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių.

Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.

Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, Vyriausybės patvirtintuose Įvaikinimo organizavimo nuostatuose nustatyta tvarka tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.

Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių.

Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali.

Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), kurie buvo nušalinti nuo globėjo (rūpintojo) pareigų šio kodekso 3.246 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, asmenys, nuo kurių yra atskirtas vaikas, taip pat asmenys, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įvaikintojais taip pat negali būti asmenys, nuteisti už tyčinį nusikaltimą žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimą, pavojingą žmogaus gyvybei ir sveikatai, sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Dėl asmens, nuteisto už kitas nusikalstamas veikas, teisės įvaikinti sprendžia teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos (nusikalstamų) veikos (veikų) pobūdį ir pavojingumą bei atsižvelgdamas į vaiko interesus.

Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

Neteko galios nuo 2018-01-01

Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.

Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, teismo gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.

Tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Atšaukti tėvų, kurie yra neveiksnūs šioje srityje, sutikimą įvaikinti gali globėjai. Tėvai, pripažinti ribotai veiksniais šioje srityje, savo sutikimą įvaikinti gali atšaukti tik kartu su rūpintojais. Jeigu rūpintojai nesutinka atšaukti sutikimą įvaikinti, ribotai veiksnių šioje srityje asmenų prašymu jų sutikimo įvaikinti atšaukimą gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama.

Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai (neveiksnių šioje srityje tėvų globėjai ar ribotai veiksnūs šioje srityje tėvai kartu su rūpintojais) turi įteikti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti teisme nagrinėjamas prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas tol, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.

Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, kad tėvai (neveiksnių šioje srityje tėvų globėjai ar ribotai veiksnūs šioje srityje tėvai kartu su rūpintojais) duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.

Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.

Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.

Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti. Jeigu kitas sutuoktinis ribotai veiksnus šioje srityje, būtinas šio ribotai veiksnaus sutuoktinio ir jo rūpintojo rašytinis sutikimas įvaikinti. Jeigu rūpintojas sutikimo įvaikinti neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje sutuoktinio prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas.

Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jeigu sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esančiu ar pripažintas neveiksniu šioje srityje.

Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje.

Be įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą.

Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.

Būsimiems įtėviams jų ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu arba savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimų įtėvių šeimą. Jei priimama nutartis perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas.

Bandomasis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.

Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą iki įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms bei pareigoms.

Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.

Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile:

Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti.

Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinantiems vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės.

Be šio kodekso 3.209–3.223 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims galimas, kai yra visos šios sąlygos:

Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.

Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos.

Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.

Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį.

Jeigu šio kodekso 3.230 straipsnyje nurodyti nekilnojamieji daiktai ar teisės į jį įregistruoti vieno sugyventinio vardu, abu sugyventiniai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešam registrui įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos abu sugyventiniai bendrai naudoja. Tokiame prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras.

Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos.

Sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį.

Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito sugyventinio prašymu gali duoti teismas.

Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu sugyventinis turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

Teismas, atsižvelgdamas į bendro gyvenimo trukmę, sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį, kuriam palikta teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios patalpos ieškojimo ir persikėlimo išlaidomis.

Pilnamečiai vaikaičiai, turinys galimybę, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius.

Seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo.

Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos.

Globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus tam tikroje srityje fizinio asmens teises ir interesus.

Asmens globa apima ir jo turto globą, tačiau prireikus turtui valdyti ir tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius.

Rūpyba yra nustatoma siekiant apsaugoti ir apginti ribotai veiksnaus tam tikroje srityje fizinio asmens teises ir interesus.

Asmens rūpyba apima ir jo turto rūpybą, tačiau prireikus turtui valdyti ir tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius.

Globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių ir rūpintinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių tam tikroje srityje ar ribotai veiksnių tam tikroje srityje asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo.

Globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamo neveiksnaus tam tikroje srityje asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius toje srityje.

Rūpintojas duoda sutikimą ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui sudaryti sandorį, kurio šis negali sudaryti savarankiškai, taip pat padeda ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui įgyvendinti kitas jo teises ar įvykdyti pareigas bei saugo jo teises ir teisėtus interesus nuo trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo toje srityje.

Globos ir rūpybos institucijos yra savivaldybių administracijos. Jos prižiūri globėjų, rūpintojų ir pagalbą priimant sprendimus teikiančių asmenų veiklą.

Asmenų, teismo pripažintų neveiksniais tam tikroje srityje ar ribotai veiksniais tam tikroje srityje, esančių gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucijose, globos ir rūpybos funkcijas atlieka atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija tik tol, kol paskiriamas nuolatinis globėjas ar rūpintojas.

Nepilnamečių globos ir rūpybos institucijos yra valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija bei kitos šioje knygoje numatytos institucijos.

Teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, privalo nedelsdamas paskirti šio asmens globėją ar rūpintoją toje srityje.

Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas skiriamas šios knygos XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka, išskyrus užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiame įstatyme nustatytas išimtis.

Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus šioje srityje fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa ar rūpyba, į globotinio ar rūpintinio pageidavimą, į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

Šio straipsnio normos netaikomos, jeigu globėju ar rūpintoju yra paskirta atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija, kurioje yra neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje asmuo.

Globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, pareigas atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais globėjas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su globėjo pareigomis, atlyginimą iš neveiksnaus tam tikroje srityje asmens turto. Šių išlaidų dydį ir jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal globėjo prašymą.

Rūpintojas, kuris yra ribotai veiksnaus tam tikroje srityje asmens tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, visais atvejais pareigas atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais rūpintojas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su rūpintojo pareigomis, atlyginimą iš ribotai veiksnaus tam tikroje srityje asmens turto. Šių išlaidų dydį ir jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal rūpintojo prašymą.

Šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai globėjo ar rūpintojo funkcijas atlieka gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija.

Nepilnamečių asmenų globėjai ir rūpintojai turi gyventi kartu su nepilnamečiu, išskyrus šio kodekso 3.265 straipsnio 4 punkte numatytus atvejus. Nepilnamečio, sulaukusio šešiolikos metų, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu dėl to sutikimą davė valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

Globėjai ir rūpintojai privalo informuoti globos (rūpybos) instituciją apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą.

Jeigu išnyksta aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, asmens globėjas ar rūpintojas turi kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

Globėjas ar rūpintojas gali būti atleistas nuo pareigų, jeigu jų negali atlikti dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

Globėjas ar rūpintojas, kurie netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio ar rūpintinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, gali būti nušalinti nuo globėjo ar rūpintojo pareigų. Jeigu šiais globėjo ar rūpintojo veiksmais buvo padaryta žalos neveiksniam tam tikroje srityje ar ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui, globėjas ar rūpintojas privalo ją atlyginti.

Globėjas ar rūpintojas gali būti atleidžiamas ar nušalinamas nuo pareigų teismo nutartimi, išskyrus atvejus, kai nustatyta vaiko laikinoji globa ar rūpyba. Šiais atvejais globėjas ar rūpintojas gali būti atleidžiamas ar nušalinamas nuo pareigų savivaldybės mero sprendimu, gavus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą.

Kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo atleidimo nuo pareigų turi teisę pats globėjas ar rūpintojas, globos ir rūpybos institucijos. Kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo nušalinimo nuo pareigų turi teisę pats neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje asmuo, globos ir rūpybos institucijos arba prokuroras, dėl vaiko globėjo nušalinimo nuo pareigų – globos ir rūpybos institucijos arba prokuroras, o dėl vaiko rūpintojo nušalinimo nuo pareigų – globos ir rūpybos institucijos arba prokuroras, arba rūpintinis.

Globa ir rūpyba pasibaigia įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo apribojimą.

Nepilnamečiui sulaukus keturiolikos metų, jo globa pasibaigia, jo globėjas tampa nepilnamečio rūpintoju be papildomo sprendimo.

Rūpyba taip pat pasibaigia nepilnamečiui sulaukus aštuoniolikos metų arba kai jis įgyja visišką veiksnumą iki aštuoniolikos metų kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

Vaiko globos (rūpybos) uždaviniai:

Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai:

Nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.

Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų.

Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų.

Vaiko globos (rūpybos) rūšys:

Vaiko globos (rūpybos) formos:

Vaikų globos (rūpybos) globos centre tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą.

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Nustačiusi, kad tėvai (tėvas ar motina), kuriems teikiamos socialinės paslaugos ir kita kompleksinė pagalba, deda pastangas pakeisti savo elgesį arba yra kitų priežasčių, kurios leidžia pagrįstai manyti, kad egzistuoja reali galimybė grąžinti vaiką į šeimą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali priimti sprendimą tęsti laikinąją globą (rūpybą), tačiau ne ilgiau negu šešis mėnesius. Bendra laikinosios globos (rūpybos) trukmė su pratęsimu negali viršyti aštuoniolikos mėnesių termino.

Šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl bendros laikinosios globos (rūpybos) trukmės netaikoma, kai nepilnamečių tėvų vaikui nustatyta laikinoji globa šio kodekso 3.158 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju.

Vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip trijų vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip šeši vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.

Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys.

Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje.

Nustatant vaiko globą (rūpybą) šeimoje, globėju (rūpintoju) gali būti skiriamas vienas asmuo arba sutuoktiniai.

Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskirti sutuoktiniai, visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu.

Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja keturis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip aštuoni vaikai) šeimos aplinkoje.

Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys, arba mažesnis, jeigu yra globojamas neįgalus vaikas.

Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje nustatoma vadovaujantis įstatymais, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamais šeimynų nuostatais, kitais teisės aktais.